Kažkas juokaudamas yra pasakęs: „Tie Cicėnai gimė su slidėmis ant kojų“. Kai kalbėdamas apie sportą Ignalinoje, 2010 metų pasaulio meistrų  žiemos pirmenybių  biatlono čempionui Algirdui Cicėnui užsiminiau apie minėtą sparnuotą posakį, jis tik šyptelėjo.

Į tradicinį klausimą, kada pradėjo sportuoti, atsakė paprastai, kad net komentarų nereikia

-Kai pirmą kartą iškritau iš lopšio. Kūdikis labai greitai ropojau, niekas kambaryje nepagaudavo. Mama sakė, sportininku vadino. Kai paaugau ir laksčiau per Seniškio kaimą, kaimynai vis sakydavo – tikras sportininkas. O kas yra tas „sportininkas“, nesupratau ir nežinojau.

Su sportu Algirdas susipažino, kai, tėvams atsikėlus į Ignaliną, pradėjo lankyti to meto gimnaziją. Čia tada dirbo tikras sporto entuziastas kūno kultūros mokytojas Antanas Sidaras. Pastebėjęs vaikino gabumus sportui, negailėjo jam patarimų ir ... krūvio. 1958 metais jau vykdavo tarpklasinės ir rajoninės varžybos.  Algirdas, gindamas mokyklos sportinę garbę, laurus skynė bėgimo takeliuose, estafetėse ir slidinėjimo trasose.

Kaip prisimena sporto veteranas, pirmą kartą respublikinėse varžybose jėgas išbandė 1959 metais vykusiose „Nemuno“ sporto draugijos pirmenybėse. Prizinės vietos nelaimėjo, bet pasirodė gerai. Tai paskatino įtemptoms treniruotėms ir tolesnei sportinei kovai. Algirdas jau nesuskaičiuoja, kiek kartų rajono garbę gynė Respublikos spartakiadose.

Skardyje prie Šiekščio ežero, greta slidinėjimo sporto bazės, tuo metu jaunimas pats kastuvais įsirengė trampliną. Algirdas su broliais Mindaugu ir Bronislavu buvo vieni iš pirmųjų šuolininkų Ignalinoje. Vėliau buvo pastatytas 38 metrų aukščio medinis tramplinas. Jau 1965 metais įvyko pirmas šuolių nuo tramplino šalies čempionatas. Tarp pusšimčio suvažiavusių pajėgiausių Lietuvos šuolininkų buvo ir broliai Cicėnai. Kaip prisimena Algirdas, tada šokinėjo apie 12 ignaliniečių.

Anuo metu Lietuvoje buvo populiari dvikovė – šuoliai nuo tramplino ir šliuožimas trasoje. Algirdas du kartus tapo Respublikos dvikovės čempionu. Prisimena tuos laikus veteranas ir stebisi, iš kur anas jaunimas sėmėsi tiek jėgų. Patys prisikasdavo į maišus sniego ir ant pečių sutempdavo ant tramplino. Suliedavo, suspausdavo jį, išpjaudavo vėžes. To meto slidinėjimo bazės direktoriaus Vytauto Švogžlio logika buvo paprasta – norit šokinėti, prisineškit sniego.

Po vieno ne itin sėkmingo nusileidimo Algirdas atsisakė šuolininko karjeros. Tačiau nenurimo. Tada Lietuvoje populiarumą jau skynėsi biatlonas. Ir Algirdas užsimetė šautuvą, kuris visam gyvenimui tiesiog priaugo prie pečių. Sprinto rungtyje atkaklus biatlonininkas iškovojo garbingą sporto meistro vardą. Sprintas – jo arkliukas.

Visapusiškas sportininkas Algirdas liko ir iki šių dienų. Tik papildė sportinių šakų spektrą. Jau subrendęs susidomėjo dviračių sportu. Kaip sako dabar, dviratis – geriausias slidininko treniruoklis, padedantis išvystyti ir sustiprinti kojų raumenis. Algirdo dviračiu išvažinėtos visos Ažušilės kalvos, miškų takeliai.

Gal ir būtų pasitraukęs iš aktyvaus sporto, tačiau likimas tiesiog sulaikė už rankos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Algirdas dirbo Krašto apsaugos Ignalinos komendantūroje šaukiamojo amžiaus skyriaus specialistu. Tuometis komendantas Arūnas Grabažis pasakė:  „Reikės sportuoti“. Ir Algirdas sportavo. Vėliau dirbdamas pasienio tarnyboje taip pat nemetė sporto. Buvęs vadas Vytautas Strolia iš pasieniečių reikalavo aukšto fizinio pasirengimo.

Dabar septintą dešimtį įpusėjęs sporto veteranas Lietuvos, Europos ir pasaulio čempionatuose gina sporto klubo „Vilimeks“ garbę. Šis klubas sudarė sąlygas Algirdui šią žiemą dalyvauti Pasaulio meistrų žiemos pirmenybėse. Šiose varžybose ignalinietis iškovojo aukščiausią pergalę sportininko karjeroje – vienintelis iš visų biatlonininkų nė karto nesuklydęs šaudykloje, sprinto rungtyje pelnė  pasaulio čempiono vardą. Priedo Algirdas parsivežė dar ir sidabro medalį. Dabar sportininkas intensyviai ruošiasi, kaip sakė, savo gulbės giesmei – kitą žiemą Suomijoje vyksiančioms Pasaulio veteranų žiemos sporto žaidynėms.

Leonas MEILUS