„Taip aš laimingas, maždaug 70 proc. mano gyvenimas yra laimingas, nes mano hobis ir darbas sutampa“, – prisipažįsta biologas ir ornitologas Bronius Šablevičius. Ne kiekvienas galėtų taip pasakyti.

Broniaus tėvelis buvo matematikos mokytojas, mama kilusi iš mažažemių šeimos, bet sovietų valdžiai jie buvo pavojingi žmonės, todėl ištrėmė į Sibirą. O jų sūnus užaugo pas gimines Lietuvoje. Nei mamos širdies šilumos, nei tėvo analitinio proto ir stiprių rankų augdamas negalėjo pajusti, bet, matyt, genetika dirbo sąžiningai ir Broniaus nenuskriaudė.

Iš mažens buvo labai smalsus – domėjosi viskuo. Iš pradžių įstojo į žemės ūkio mokyklą, po armijos – į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, dirbo Anykščių kultūros skyriuje, kai pajuto, ka jo gyvenimo traukinys eina ne tais bėgiais. Vis didėjo vidinis nerimas, kad tai, ką dirba, yra ne tai.

Iš istorikų – į biologus

Kartą vienas biologas paprašė jo padaryti paukščių nuotraukų. Ir „šventoji dvasia nusileido ant jo, ir jis suprato, kad jam be galo reikia biologijos“, – tai paties Broniaus žodžiai apie savo tuometinę būseną. Jis, istorikas, labai aiškiai pajuto, kad turi studijuoti biologiją. Jau nebe jauniklis, o subrendęs žmogus, įsigijęs profesiją ir turintis darbą, pasuko visiškai nauju keliu.

Atvykęs su reikalais iš Anykščių į Palūšę susitikti su vietos ekologu, netikėtai sužinojo, kad jo nebėra, o darbo vieta laisva. Taigi ir vėl, pasak Broniaus, šventoji dvasia juo pasirūpino. Jis ryžosi didelei avantiūrai: metė viską, ką turėjo Anykščiuose, – namus, darbą, draugus, pažįstamus, ir vėl gyvenimą pradėjo nuo nulio.

Problemų buvo daug, pasitarti neturėjo su kuo. Bet išsikapstė ir dar labiau pamilo savo naują profesiją. Patirtis jam leidžia taip kalbėti: „Žmogus esi geresnis, kai būni ko nors išsiilgęs ir liūdnas, negu sotus pilvu ir dvasia. Alkana siela neleidžia kūnui ilsėtis“.

Pokalbis su vanagu

Bronius keliauja po miškus visais metų laikais, ne tik dieną, bet ir naktį. Braido po pelkes, švendrus, paežėrėmis, žieduodamas paukščius, inventorizuodamas vabalus. Pasitaiko, kad visą savaitę karstosi medžiais, o kai kada juose ir miega. Kai paklausiau, ar jam yra tekę su paukščiais pasišnekėti, papasakojo tokią istoriją.

Norėdamas uždėti žiedą jaunam vanagėliui, Bronius viena ranka laikėsi už šakos, o kita siekė paukščio, tupinčio lizde, kojos. Vanagas protestuodamas kirto koja įsibrovėliui į ranką.

„Atkabinti nagų negalėjau, – prisimena ornitologas, – nes vanagėlis prirakino mane prie savęs, o kita ranka tebesilaikiau už šakos. Labai nepatogi buvo pozicija. Ką daryti? Prašiau piktojo vanago gražiuoju, kad atsikabintų. Po ilgo monologo jis sutiko mane paleisti“.

Iš visų paukkščių jis daugiausiai laiko atidavė ereliui žuvininkui. Net 14 metų rinko apie jį medžiagą, kuri vėliau virto mokslų daktaro disertacija. Šis erelis – gražus didelis paukštis, tikras slapukas. Ieškodamas jo lizdo, ornitologas dienomis ir naktimis tūnodavo miške.

O paskutinė jo meilė – pelėdos. Kelerius metus važinėjo į tolimą Karelijos šiaurę, prie Baltosios jūros į taigą, ieškoti stambiųjų pelėdų. Lietuvoje jos labai retos.

Važiuodavo balandį, nors šiaurėje tuomet būdavo dar daug sniego, bet tai metas, kai pelėdos poruojasi ir ūbauja, todėl net iš balso galima jas atpažinti. Bronius aprašė šiuos nepaparastus paukščius, kurie Lietuvoje jau įtraukti į Raudonąją knygą. Jau sukaupta daug medžiagos ir apie mažąją pelėdžiukę lututę. Netrukus turėtume sulaukti jai skirtos Broniaus knygos. Gamtos mylėtojams tai bus vertingas leidinys, jie tikriausiai dar nepamiršo ir ankstesnės jo knygos „Paklausyk griežlės“.

Rudeniška siela

Bronių domina ir augalų pasulis, jis yra išleidęs knygą apie Nacionalinio parko retuosius augalus su jo paties darytomis nuotraukomis, turi susirinkęs puikią ūsuotų ir nepaprastai gražių vabalų kolekciją. Mačiau ne tik ją, bet ir kitą kolekciją – visą stirtą plokštelių, daugiausiai klasikinės muzikos. Pasirodo, šis po miškus klaidžiojantis ignalinietis yra didelis operos ir baleto gerbėjas, neatsisakantis sostinėje pamatyti gerą spektaklį.

Tačiau labiausiai jį traukia darbas. Apie save Bronius taip yra pajuokavęs: „Liguista būsena: norisi dirbti. Keista! Gal ką suvalgiau? Gal reikėtų pasirodyti psichologui, neuropatologui, kardiologui ar ginekologui?“

Manyčiau, Broniui labiausiai reikėtų pasirodyti literatūros specialistui, kad jis paskatintų šį miško žmogų vėl rašyti. Ir ne tik mokslo knygas. Aukštaitijos rašytojų konkurse už nuoširdžiai atvirą knygą „Dugne pasaulis kitoks“ buvo apdovanotas pirmąja premija. Jis tiek daug pasaulio apkeliavęs ir turi tiek daug ką papasakoti, nors dabar, sako, keliauti jau nebenorįs... na, nebent į Naująją Zelandiją ar Velykų salas.

Kol kas jo kelionės lietuviškos. Štai kaip Bronius atsisveikina su vasara: „Nuvažiuoji prie Švento ežero – nepapastai skaidraus ir švaraus dėl ištirpusio sidabro. Iš Piterio atvažiuodavo ir ežero vandenį veždavo bidonais, o gerdavo šaukštais. Sako – gydo. Nuvažiuoji atsisveikinti su vasara. Ežeras pulsuojantis. Būna, kad ir naktį praleidi... Ko? Klausyti nakties. Pabūti naktyje. Ir paklausyti, kaip klykauja narai juodakaliai. Jie gana stambūs, margi. Tai ne tie, kuriuos vadina narais – ten tik vandens vištelės. Šie – reti ir labai gražūs. Kakliukai lyg juodo aksomo su baltais brūkšneliais“...

O taip Bronius surinka rytą: „Aušta! Sudyla žvaigždžių spindesys, šviesa sunkiasi virš miško viršūnių, o rūkas – virš plačiojo gervių raisto, įstabi mėlyna valanda“.

Ornitologas iš Palūšės – rudeniškos sielos žmogus. Į mano klausimą, ar būna liūdna, atsakė, kad būna. Tačiau pridūrė, kad jeigu liūdna, „tai pats žmogus ir kaltas: juk galima nuo liūdesio pabėgti. Bet imi ir nebėgi...“

Tada liūdnas žmogus, patikrinęs, ar nesugedo tylintis telefonas, išeina į savo miškus, kupinus gėrybės.

Lilijana MIŠKINIENĖ

Pagal žurnalą „40 +“