Diana Liminovičiūtė, gimusi ir augusi Ignalinoje, gali save vadinti tikra pasaulio piliete. Mergina baigė studijas viename iš geriausių Didžiosios Britanijos universitetų, dirbo kultūriniame projekte Brazilijoje, bet tuo jos viešnagė Pietų Amerikoje nesibaigė. Kaip viskas klojasi, pasakoja pati Diana.

– Baigusi gimnaziją, įstojai į Vilniaus universitetą, tačiau vėliau išvažiavai studijuoti į Didžiąją Britaniją. Kodėl?

– Niekada nemąsčiau apie gyvenimą užsienyje, juo labiau apie studijas, tačiau taip pasisuko gyvenimas, jog nuo pat pirmo mėnesio VU pradėjau mąstyti, kad reikia kažką gyvenime keisti. Esu žmogus, kuris nuolat nori pažinti kažką naujo, patirti naujų dalykų, įgauti įvairios gyvenimo patirties ir esu ta, kuris dažnai tikslui pasiekti ieško sunkesnio kelio. Nes vaisius tuomet gardesnis. Idėja išvykti studijuoti kitur užsimezgė po kelių draugų išvykimo studijuoti į Britaniją. Vėliau tapau vienos organizacijos nare, kurią sudarė Lietuvos studentai, mąstantys išvykti studijuoti į anglų universitetus. Kiekvieno motyvacija ir užsidegimas pasukti savo gyvenimą kita linkme ir mane pastūmėjo siekti šio tikslo.

– Kokį universitetą ir specialybę pasirinkai?

– Praėjusią vasarą baigiau ekonomikos studijas Lankasterio universitete. Šis pasirinkimas buvo labai ilgai svarstomas, „perskenuotas“ per daugelį kriterijų. Universitetų Britanijoje šimtai, bet nesinorėjo studijuoti bet kur ar ten, kur lengviau įstoti. Vadovavausi įvairiais oficialiai paskelbtais kriterijais apie tos šalies universitetus ir, žinoma, ieškojau geriausių, kur galėčiau studijuoti ekonomiką. Universitetas, turintis aukštus reitingus, tarkime, teisės studijų srityje, nebūtinai yra stiprus kitose srityse. „Aplikavau“ į penkis universitetus. Gavau tris teigiamus ir du neigiamus atsakymus. Po begalės valandų, praleistų internete ar Britų taryboje Vilniuje renkant medžiagą apie universitetus, kurie siūlė man vietą, pasirinkau Lankasterio universitetą, kuris dabar laviruoja tarp 6–10 vietos geriausių Britanijos universitetų sąraše.

– Kas buvo sunkiausia gyvenimo pradžioje Anglijoje?

– Geras klausimas (juokiasi). Prisiminus visus trejus metus Lankasteryje, išliko vien geri prisiminimai ir sunkiai menu vienokias ar kitokias problemas. Žinau, jog nuo pat pirmos dienos Lankasteryje buvau labai laiminga. Be galo sužavėjo universiteto atmosfera, nuostabios sąlygos mokytis ir gyventi, besišypsantys ir paslaugūs žmonės, anglų kalba, nuostabūs, kvalifikuoti dėstytojai, kurie visuomet pasiruošę padėti. Turėjau viską, ko neturėjau mokydamasi Lietuvoje. Sąžiningai sakant, viskas buvo taip tobula, jog manau – nebuvo jokių problemų.

– Ar jautei kalbos barjerą? Ar sunku buvo studijų medžiagą skaityti angliškai?

– Kalbant apie medžiagos skaitymą, specifinio ekonomikos ar finansų žodyno supratimą, problemų nebuvo. Sudėtingiau buvo su kalbėjimu ir kartais labai specifinio britiško akcento supratimu. Rašiau pradžioje irgi tobulai. Kuomet paskaitau pirmų studijų metų rašto darbus, suprantu, kad dabar labai stipriai patobulėjau gramatikos ir žodyno prasme.

– Kai jautiesi labai vieniša, padeda draugai ir artimieji, tačiau tavieji liko Lietuvoje. Su kuo daugiausiai bendravai?

– Nuo pat pirmųjų dienų susiradau daug draugų: tiek lietuvių, tiek užsieniečių. Su daugeliu lietuvių tapome labai gerais draugais. Visi atvažiavome daugmaž su vienodais tikslais, išgyvenome panašias problemas, kiekvienas supratome vienas kitą ir dėl to tapome tarsi viena didelė šeima, kuri visuomet būdavo šalia sunkiomis ar laimingomis akimirkomis. Todėl ir negaliu sakyti, kad kažko labai trūko. Per trejus metus susiradau bent du–tris draugus (-es), kuriuos laikau tikraisiais gyvenimo draugais ir su kuriais, tikiu, išliksime draugais. Žinoma, ypač pirmaisiais metais dažnai gyvendavau sentimentais apie šeimą ir draugus, likusius Lietuvoje, tačiau nuolat palaikydavome kontaktą. Gyvenimas Anglijoje atsijojo nemažai taip vadinamų „draugų“ ir padėjo susivokti, kurie žmonės iš tiesų yra mano draugai. Tiesa tokia, jog tų tikrųjų liko vos keletas.

– Turbūt gyvenimas svetimoje šalyje buvo gera savarankiškumo mokykla?

– Gyvenimas Britanijoje buvo nepaprasta ir neįkainojama savarankiškumo mokykla. Juk susidūrus su bet kokiomis problemomis, esi vienintelis, kuris turi susidoroti su jomis. Ir, jei gyvenant Lietuvoje, pagalbos visuomet galėjai kreiptis į tėvus, būdamas už jūrų marių, daugiausiai, ką galėjai padaryti, tai su jais kalbėtis SMS žinutėmis ar telefonu, gauti psichologinę paramą, o visa kita tenka nešti ant savo pečių.

– Kuo pranašesnės (o gal ne) studijos D. Britanijoje už aukštąjį mokslą Lietuvoje?

– Nenorėčiau lyginti studijų Lietuvoje ir ten, nes vis dėl to aš mokiausi viename universitete, viename mieste ir studijavau konkrečiose studijose, todėl galiu kalbėti tik apie tai ir lyginti būtent tą sferą, kurioje mokiausi, o ne bendrai šnekėti apie studijų kokybę Lietuvoje, nes mano nuomonė būtų neobjektyvi. Dėl to tiesiog paminėsiu, kas man labai patiko studijuojant Anglijoje, Lankasterio universitete.

Visų pirma, sužavėjo dėstytojų požiūris į studentus. Universitete tiek studentai, tiek aukščiausio rango profesoriai yra lygūs. Niekas nieko nemenkina, nesityčioja ir nežemina, ką teko pastebėti, kuomet mokiausi VU. Dėstytojai be galo paslaugūs, gali kreiptis į juos bet kuriuo paros metu ir visuomet per parą gausi atsakymą. Kalbu apie virtualų bendravimą. Bet lygiai taip pat po paskaitos ar per ją, dėstytojų kabinetuose bet kada gali teirautis pagalbos ir jauti, jog tau suteikia informaciją su dideliu noru ir susidomėjimu, o ne iš reikalo atlikti dėstytojo pareigą. Patiko, jog medžiaga, iš kurios mokėmės, buvo nuolat atnaujinama. Mokėmės iš naujų, daugiausiai metų senumo knygų. Patiko, jog dėstytojai nuolat susiedavo teoriją su praktika. Besimokydama bet kokį ekonominį ar finansinį modelį, žinodavau, kaip jį pritaikyti praktikoje ir kokia iš jo nauda. Taip pat patiko ir davė labai daug naudos nuolatiniai rašto darbai, vadinamos essays, kurias rašant turėjai įdėti daug laiko. Dar vienas labai patikęs dalykas – paskaitų ir seminarų trukmė yra 50 min. Atrodo, ką gali išsiaiškinti per tokį laiką, bet nepilstai iš tuščio į kiaurą, koncentruojiesi ties svarbiausiais dalykais (šypsosi). Dar vienas pastebėjimas – patogios erdvės universitete, kur gali pasilikti po paskaitų ir mokytis visą likusią dieną/vakarą ar naktį. Daugybe įvairios paskirties ir dizaino patalpų mokymuisi, diskusijos kambarių, kuriuose gali gulėti, sėdėti, stovėti...

– Ar Lietuvos ir Anglijos jaunimo gyvenimo būdas kuo nors skiriasi?

– Manau, kad skiriasi. Asmeniškai man labiau priimtinesnis lietuvių gyvenimo būdas, ypač tų, kurie studijavo su manimi. Mūsų jaunimas atrodė labai motyvuotas, kiekviename žmoguje galėjai įžvelgti asmenybę, turinčią daugybę pomėgių ir interesų. Aš pati gyvenau su septyniais britais, viename, taip vadinamame, universiteto apartamente, todėl galiu palyginti. Man nepatiko, kad britų, kuriuos aš pažinojau, laisvalaikis buvo leidžiamas prie televizoriaus, žiūrint filmus ar sporto varžybas, žaidžiant kompiuterinius žaidimus ir leidžiant laiką su draugais vakarėliuose, kurių būdavo apstu. Juose alkoholis liejosi laisvai. Vėl gi, negaliu kalbėti apie daugumą žmonių, nes pažinojau tik kelis britus. Bendras pastebėjimas – lietuviai labiau motyvuoti susikurti sėkmingą, laimingą ateitį, dėl to jų laisvalaikis yra ne tik leidžiamas prie TV ar kompiuterinių žaidimų, bet ir dalyvaujant įvairiose konferencijose, projektuose, įvairiuose klubuose, mokantis verslo, kalbų ar bet ko, kas turės didelės įtakos būsimam darbui. Trims iš vienų svarbiausių klubų vadovavo ir jų prezidentais buvo lietuviai, nors mes sudarėme mažumą universitete.

– Daugelis jaunuolių Angliją renkasi ne kaip mokslo vietą, bet kaip galimybę užsidirbti daugiau pinigų. Ar, tavo nuomone, tai teisingas tikslas?

– Manau, kad D. Britanija yra teisingas pasirinkimas tiek mokslo, tiek darbo atžvilgiu. Protingiausias pasirinkimas būtų baigti mokslus Britanijoje ir tuomet pasilikti dirbti kvalifikuotą darbą. Man pačiai teko dirbti Anglijoje: tiek pirmus studijų metus, tiek vasarą. Dirbau taip pat ir Lietuvoje, todėl galiu palyginti ir teigti, kad uždirbti pinigus ten, palyginus su Lietuva, yra lengva. Suma, kurią uždirbi per valandą Lietuvoje, dirbdamas nekvalifikuotą darbą, lygi nuliui, o suma, kurią uždirbi per valandą Anglijoje, jau duoda naudos, gali bent padoriai papietauti neblogame restorane. Studentas, turėdamas pusę etato nekvalifikuoto darbo ir per daug nesišvaistydamas pinigais, gali visai padoriai save išsilaikyti. Todėl tikrai suprantu visus žmones, kurie traukia į Angliją užsidirbti pinigų, nes tikrai verta.

– Ar baigusi studijas D. Britanijoje, turėjai laiko pasimėgauti vasara Lietuvoje?

– Baigusi studijas, kaip ir planavau, vasarą skyriau daugmaž tik atostogoms, neskaitant to, jog visą vasarą praleidau galvodama, ką veiksiu ateinančiais metais ir dėdama dideles pastangas, pareikalavusias ir streso, ir ašarų. Jos atsipirko. Šiuo metu užsiimu tuo, apie ką svajojau dvejus metus. Ieškojau būdo, kaip vienu šūviu nušauti du zuikius – įgyti geros darbo patirties, susijusios su mano studijų dalyku, ir, kaip aš sakau, iki galo išmokti ispanų kalbą.

– Ir būdą, kaip tai padaryti, radai...

– Taip (šypsosi). Spalį išvykau į Braziliją, San Carlos studentų miestelį San Paulo valstijoje. Kadangi buvau AIESEC, didžiausios tarptautinės studentų organizacijos narė, būtent su šios organizacijos pagalba išvykau į Braziliją dirbti kultūriniame projekte. Trumpai tariant, užsiėmėme švietėjiška veikla. Mūsų komandą sudarė trys žmones: Diana iš Kolumbijos, Gasseris iš Egipto ir aš iš Lietuvos. Dirbome porą mėnesių keturiose to miestelio mokyklose, kiekvienas reprezentuodami savo šalį, supažindindami 14–18 metų paauglius su kultūriniais skirtumais, su mūsų šalių ypatumais, vertybėmis ir pan. Tiesą sakant, jaučiausi daranti gerą darbą Lietuvai, nes per tuos keletą mėnesių daugybė žmonių buvo supažindinti su mūsų mažyte valstybe, apie kurią prieš tai nebuvo girdėję. Vaikai iš privačių mokyklų buvo informuoti apie Lietuvą ir jos istoriją, kartais likdavau net sužavėta jų žiniomis. Vėliau, pasibaigus projektui, išvykau į Kolumbiją, Bucaramangą švęsti Naujųjų metų su kolumbiete drauge ir jos šeima. Praleidau ten pusantro mėnesio, šiek tiek keliavau ir mokiausi ispanų kalbos.

– Kodėl pasirinkai Braziliją?

– Braziliją pasirinkau todėl, jog tuo metu neturėjau kitų galimybių. Galėjau vykti į Venesuelą, bet nesužavėjo projektai, su kuriais turėjau dirbti. Kaip ir sakiau, didžiausia priežastis, dėl ko išvykau į P. Ameriką, yra tobulinti ispanų kalbą, įgauti mano ateičiai palankios darbo patirties. Taip pat pažinti kitas kultūras, kurios, kaip man dabar aišku, labai skiriasi nuo mūsų, europiečių, įgyti vertingos gyvenimo patirties, plėsti akiratį, neapsiriboti siauru mąstymu ir tobulėti kaip asmenybei. Šie mėnesiai – vieni vertingiausių mano gyvenime, kurie išmokė tolerancijos, suvokimo, jog yra daugybė skirtingų nuomonių ir kiekviena jų yra iš dalies teisinga ir nepaneigiama... (šypsosi).

– Kokie kultūrų skirtumai tave labiausiai pribloškė?

– Atvykus į Braziliją ar vėliau į Kolumbiją, galima buvo pastebėti, kad šalys yra jų vystymosi procese. Gatvėse gerokai trūksta tvarkos – besimėtančios šiukšlės, keliai, takeliai ar pastatai, reikalaujantys renovacijos. Labiausiai, turbūt, pribloškė visiška sumaištis keliuose, transporto eisme. Kartais susidaro įspūdis, jog kelių taisyklės daugeliui negalioja, jie važinėja taip, kaip nori, kaip jiems patogiau ir toks dalykas, kaip pirmumo suteikimas – neegzistuoja. Lygiai taip pat niekas einančio nepraleis per pėsčiųjų perėją, jei perėja nėra reguliuojama šviesoforo. Ir netgi esant šviesoforui, reikia saugotis, nes raudona šviesa ne visada reiškia, jog mašinos sustos ir nesugalvos važiuoti. Turbūt šie skirtumai labiausiai ir pribloškė, nes pirmus kartus nedaug trūko, kad atsidurčiau po ratais. Dar vienas dalykas, kurio nepamatysi Europoje – tai lūšnynai. Pavyzdžiui, Rio de Žaneire jų apstu, dažniausiai kalnuose, pakalnėse. Spalvotų, apleistų namelių margumynas iš tolo atrodo kaip skruzdėlynas, tačiau užtenka pažinti ir „pasigrožėti“ jais iš tolo, nes pasivaikščiojęs po lūšnynus, gali nebeišeiti arba išeiti be visko, ką turėjai su savimi.

– O kur esi šiuo metu ir ką veiki?

– Jau beveik du mėnesiai esu Meksikoje, jos sostinėje Meksike. Žadu čia pasilikti dar metus ar pusantrų, kol galios mano darbo kontraktas. Dirbu tarptautinėje audito ir finansų kompanijoje „Pricewaterhouse Coopers“. Priklausau verslo strategijos konsultavimo sferai.

– Kodėl po studijų nesusiradai gerai apmokamo darbo biure ir nepradėjai sėslaus gyvenimo?

– Manau, kad prieš akis dar visas gyvenimas, kuomet dirbsiu vienoje šalyje, viename mieste, vienoje kompanijoje ir, tarkime, jog gyvensiu sėslų gyvenimą. Šiuo metu jaučiuosi per jauna pradėti rutinišką ir sėslų gyvenimą. Nejaučiu noro apsistoti vienoje vietoje, noriu patirti kuo daugiau ir įvairesnių, kalbant apie studijas ir darbą, įspūdžių ir potyrių, kol manęs nesupančiojo šeimos rūpesčiai. Šie potyriai (studijos, darbas įvairiose šalyse ir kelionės verslo tikslais) lavina mane kaip asmenybę, moko būti nepriklausomu žmogumi, atsakyti už savo veiksmus, moko, kaip tvarkytis su savo dienotvarke, planais, biudžetu, kaip ir kur ieškoti darbo, kaip ieškoti svarbių kontaktų. Tiesiog moko gyventi savarankiškai (šypsosi).

– Ką planuoji veikti, baigusi šias keliones po P. Ameriką?

– Po kelionių Lotynų Amerikoje, planuoju grįžti į Europą, tik dar nesu nusprendusi į kokią šalį. Turiu du variantus: arba toliau dirbsiu, arba stosiu į magistro studijas. Turiu visus metus apsispręsti, todėl tikiuosi, jog laikui bėgant, sudėliosiu savo veiksmų planą.

Astra PETKŪNAITĖ

"Mūsų Ignalina"