Irena Šaltienė – buvusi Ignalinos rajono gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, kurios išskirtinis temperamentas, nuoširdumas ir uždegantis idėjiškumas ne vieną moksleivių kartą skatino siekti aukštesnių tikslų, mokė žvelgti į pasaulį autentišku, tik tau vienam priklausančiu žvilgsniu.

Tad sėskim ir pasikalbėkim su mokytoja apie tai, kaip, jos akimis žiūrint, laiko tėkmėje keitėsi jaunimas? Ir kokie mokyklinio gyvenimo atsiminimai atmintyje įstrigo giliausiai? 

– Ko labiausiai pasiilgstate iš mokyklinio gyvenimo?

– Mokinių, kūrybos, ekskursijų, mėlynos paukštės akimirkų, kai staiga pajunti, kad su grupe jaunų žmonių labai panašiai mąstai. Tarsi atsiduri bendraminčių būryje, bet dar maloniau būna, kai kiekvienas iš jų truputėlį kitaip mąsto ir išdrįsta tai pasakyti, argumentuoti, diskutuoti, ne pažymio reikalaujant, o iš tiesų ginant savo mintį.

– Gal galite pabandyti prisiminti įsimintintiniausią staigmeną, kurią jums kada nors yra padarę Jūsų mokiniai?

– Antroji gimnazijos laida buvo labai šauni, tad jiems pabaigus dešimtą klasę, kai jau buvo išvesti visi semestro ir metiniai pažymiai pasakiau – visus metus aš su jumis dariau įvairius eksperimentus, verčiau mokytis, tad dabar, paskutinę pamoką, duodu jums galimybę padaryti eksperimentą su manimi. Daugybę įvairiausių užduočių jie man prigalvojo: ir egzaminavo, ir aplink mokyklas vedžiojo.

Bet labiausiai įsiminė viena grupė, kuri mane nusivedė prie „Žuvėdros“, pririšo prie medžio, sukrovė apačioj lauželį ir sako: pasakykit tris argumentus, dėl ko mes Jūsų turėtumėm nedeginti. Aš taip kvatojau, bet tuo pačiu džiugiausi ir širdyje – juk tai reiškė, kad iš mūsų bendravimo kažkoks atsiminimas liko jų galvose – visada pamokoje mokiniui pasakius teiginį, prašydavau jį argumentuoti.

– Ar galėtumėte įvardinti esminius skirtumus bei panašumus tarp moksleivių, kuriuos Jums teko mokyti prieš dvidešimt metų ir prieš metus?

– Taip, esminių skirtumų yra, nes labai pasikeitė gyvenimas. Anksčiau mokiniai buvo labiau priklausomi nuo mano autoriteto, kadangi aš jiems buvau kaip žinių šaltinis. Jūsų kartai aš tokia jau nesu dėl to, kad jūs turite žymiai daugiau galimybių gauti įvairios informacijos, keliauti ir tai mane labai džiugina. O jus visus vienija – jaunystė, gebėjimas patirti gyvenimo džiaugsmą, noras temas praeiti kuo greičiau ir lengviau. Žinoma, anksčiau į viską buvo žiūrima kiek atsakingiau, bet dabartinio jaunimo aš nekaltinu – jų neatsakingumui didelę įtaką daro šiuolaikinis gyvenimas.

– Kas Jus labiausiai džiugina, žvelgiant į šiuolaikinį jaunimą?

– Man patinka, kad jie ieško, nėra niurgzliai, kurie sako – viskas blogai, negerai. Jie sako – yra kaip yra, bet kažkada bus geriau. Matote, anksčiau jaunimas gyveno griežtai surikiuotame pasaulyje, o jūs dabar esate išmesti už borto į vandenyną, palikti kapstytis patys, nuskęsit – reiškia nemokėjot plaukti. Taigi mane vis dėlto žavi jūsų sugebėjimas išsilaikyti šitame žiauriame pasaulyje.

– Ar pritariate nuomonei, kad mokytojas turi būti tik švietimo paslaugų teikėjas?

– Ne, tikrai, ne. Aš į mokytojo profesiją žiūriu, kaip į prigimtinę misiją, jis turi būti mokinio sielos draugas. Visuomet jausdavausi atsakinga ne tik už moksleivio žinias, bet ir už jo būsimą žmogiškumą, gyvenimo laimingumą. Kita vertus, jei kuris nors iš jų ir yra pasiekęs didelių aukštumų – tai tikrai ne mano nuopelnas, nemanau, kad labai laimingi jaučiasi ministrai ar viceministrai. Anksčiau savo klasės auklėtiniams netgi sakydavau, kad jeigu po dešimties metų aš jūsų nesutiksiu stumiančių vaikišką vėžimėlį – galite gatvėje praeiti pro mane net ne pasisveikinę. Man svarbiausia, kad žmogus mokėtų mažiausiai „daužydamasis“ į kampus džiaugtis gyvenimu, nes jame be galo daug džiaugsmo

– Visi žinome, kad lietuvių kalbos mokytojai geriausiai pažįsta mokinius, kadangi jiems tenka skaityti jų rašinius, klausytis kalbų, kuriose atsiskleidžia žmogaus pasaulėžiūra. Tad būtų įdomu sužinoti, ar didelę įtaką jaunų žmonių mąstymui, svajonėms turi politinė santvarka, mados? Ir jei taip, kuo tai pasireiškia?

– Mados – taip. Dėl politikos, ypač pastarųjų dvidešimties metų, manyčiau, kad mokykla padarė viską, jog žmogus būtų politiškai neišprusęs. Ji buvo depolitizuota, tad išaugino kartą žmonių, kuriems viskas, kas susiję su politika, nėra labai svarbu, jie jai tapo žymiai abejingesni. Tad kartais neverta skųstis bloga valdžia ir jos padaryta skriauda, nes turbūt prielaidas tam skriaudimui (savo abejingumu) padarėme patys. Inteligentiškas, išsilavinęs žmogus niekada neturėtų pritarti melui ir niekšybei. Na, o jei kalbant apie moksleivių svajones, nuo aštuoniasdešimt aštuntųjų iki devyniasdešimtųjų metų moksleivių sąsiuviniuose šmėžavo žodžiai – tėvynė Lietuva. Man tai buvo Velykos, atgimimas – kartu su jais domėjausi istorija, važiavau į mitingus. Bet kas yra vertinga dabar – aš negalėčiau pasakyti, dabartinio jaunimo vertybių skalę sudėtinga suformuluoti. Bet vėlei aš į visuomenės vystimąsi žiūriu, kaip į spiralę – bėgam, bėgam ir vėl sugrįžtam prie tradicinių vertybių, galbūt truputėlį pakitusių, bet tradicinių.

– Ką siūlytumėte švietimo bei pačios gimnazijos mokymo sistemoje pakeisti, kad išnyktų pasyvumo virusas?

– Nustoti „joti“ mokytojams ant pečių, leisti jiems išsitiesti, kad jie galėtų būti asmenybėmis, o ne paslaugų teikėjais. Visą blogį ir daro šita koncepcija – paslaugų teikėjas, kaip kirpėjas, kepėjas... Taip pat aš nesutinku su mokykloje vedamu pažymių aritmetiniu vidurkiu, man svarbiausia, kokie yra žmogaus gebėjimai, tada, kai aš jį vertinu paskutinį kartą, prieš išvesdama semestro ar metinį pažymį. Juk gali gauti keletą dešimtukų semestro pradžioje ir toliau nebesijaudinti dėl pažymių, nes esi garantuotas, kad jau bent šešetą turėsi. Jei mokytojui būtų leista žinių visumą vertinti laikotarpio pabaigoje – tai būtų daug objektyviau mokinio žinių lygio atžvilgiu. Be to, aš už tai, kad po kiekvienų mokymosi metų būtų rengiami egzaminai.

– Ko norėtumėte palinkėti gimnazijos mokiniams ir mokytojams?

– Mokiniams – suvokti, kur kas dera... O mokytojams – išdrįsti būti mokytojais, o ne švietimo paslaugų teikėjais.

– Ačiū už pokalbį!

pUrtė MILKINTAITĖ