2012 m. Gegužės 19 d., Šeštadienis,
2010 gegužės 5 09:44, www.ignalinietis.lt
Visagino miesto istorijos vadovėlis - taip galima vadinti Visagino savivaldybės tarybos sekretoriaus, socialinių mokslų daktaro Algirdo Kavaliausko išleistą jau šeštąją knygą apie Visaginą „Po išskleistais gervės sparnais“.
„Žiūrėdamas į Visagino miesto žemėlapį iš pietų į šiaurę gali pamanyti, jog matai nuo ežero pakilusį paukštį, su išskleistais sparnais sklandantį virš laukų ir miškų. Atrodo, jog tai gervė, pakilusi iš didžiausių Lietuvoje gervynų, nusidriekusių palei didžiausią Lietuvoje Drūkšių ežerą ir jo mažesnį kaimyną Visaginą. Tai nuostabus Šiaurės Rytų Lietuvos kraštas su Vosiūnuose esančiu tekančios saulės sostu, iš kurio gyvybės puoselėtoja auksaveidė pirmiausia ir anksčiausia pasveikina Lietuvą.
Profesorius Česlovas Kudaba nustatė, kad saulės spinduliai Vosiūnus prikelia dvidešimt keturiomis minutėmis anksčiau negu nuauksina Nidos kopas vakarinėje Lietuvoje.
Gervėms ir jų giminaičiams gandrams patinka šis kraštas. Vienas iš šių paukščių, beskalndydamas virš Visagino ežero mėlio ir Visagino miesto statinių ir parkų, nusileido ir sustingo ant aukštos gėlėse skendinčios į dangų kylančios stelos miesto Parko gatvės skiriamojoje juostoje.
Gražuolė gervė su auksiniu snapu ir sidabrinėmis kojomis žiūri iš Visagino miesto herbo ir vėliavos, kurie yra svarbiausi Visagino savivaldybės simboliai. Heraldikoje tai reiškia išmintį ir budrumą, tarsi paukštis to paties linkėtų ir atominio komplekso žmonėms, kuriuos lyg norėdamas apgaubti ir išskleidė savo sparnus“.
Taip vaizdžiai Visagino miesto geografinę padėtį pratarmėje dėsto knygos autorius. Toliau antrajame skirsnyje „Sudėtingo likimo kraštas“ Algirdas Kavaliauskas, padaręs išvadą, kad „Rytų Lietuva – Lietuvos valstybės formavimosi centras“, remdamasis mokslininkų tyrimais, rašo apie vėlyvojo mezolito laikus, III –II tūkstantmetį prieš Kristų, vėlesnius laikus. Čia rasime minčių apie mūsų krašto likimą po lietuvių krikšto, lenkinimo procesą po Žalgirio mūšio, kuris suartino lietuvių ir lenkų tautas. Po nuslopinto 1863 metų sukilimo prasidėjo rusų invazija, baltarusėjimas.
Kaip rašo autorius, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Dūkšto apylinkės dar buvo grynai lietuviškos. Žmonės ieškojo būdų kaip pagerinti savo gyvenimą. 1861 metų liepos mėnesį Dūkšte įvyko pirmasis darbininkų streikas Lietuvoje.
„Nepalanki lietuviams krašto padėtis išliko ir tarybiniais metais. Svarbiausia, kad Lietuvos didžiųjų kaimynų grobuoniška politika nulėmė tai, kad Lietuvos žemėse gyveno nemažai žmonių iš kitų valstybių. (...) Pritarus TSRS vyriausybei, 1944 m. rugsėjo 22 d. Liubline Lenkijos ir Lietuvos TSR vyriausybės pasirašė susitarimo prtokolą dėl Lenkijos gyventojų evakuacijos iš Lietuvos TSR į Lenkiją ir lietuvių – iš Lenkijos į Lietuvos TSR. (...) Išvykstantieji registruodavosi repatriacijos įstaigose. Per 1944-1947 m. Dūkšte užsiregistravo išvykti 13 707, išvyko 5 590 žmonių, Pabradėje – iš užsiregistravusių 15 969 išvyko 5 525, Švenčionyse – iš 10 233 užsiregistravusių išvyko 4 465, Ignalinoje iš 2 961 išvyko 1 465“.
Knygoje pateikiama daug duomenų apie situaciją mūsų krašte prieš TSRS okupaciją, prieš Antrąjį pasaulinį karą, rašoma apie tarybinį laikotarpį, 1941 m. birželio masinius trėmimus. Sunku viską išvardyti, kas sudėta į 311 puslapių nestandartinio – didesnio nei įprasta – formato knygą. Skaičių ir faktų tikrumu abejoti netenka, nes recenzentai – Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Libertas Klimka, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos katedros docentas Kazimieras Monkevičius, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė Lidija Šabajevaitė – teigiamai įvertino surinktą ir knygoje profesionaliai pateiktą šio krašto istorinę medžiagą. Kaip sakė pats autorius, renkant medžiagą knygai jam teko daug laiko praleisti įvairiuose archyvuose.
Algirdas Kavaliauskas šiltai atsiliepė apie Ignalinos rajono merą Bronį Ropę ir buvusią savivaldybės Kanceliarijos vedėją Danutą Jatulienę, kurie jam leido naudotis Ignalinos rajono archyvais ir jame sukaupta medžiaga.
Ir tai suprantama – juk Visagino miesto istorija yra glaudžiai susijusi su mūsų rajonu. Ignalinos atominė elektrinė buvo statoma mūsų rajono teritorijoje. 1977 m. pastatytas pirmasis energetikų gyvenvietės namas davė pradžią naujam, dideliam miestui. Visaginas (tuomet Sniečkus) tapo artimas ignaliniečiams. Dėl geresnio materialinio aprūpinimo vietinių gyventojų keliai dažnai nuvesdavo į naująjį miestą prie Drūkšių ežero.
1977 m. gruodžio 18 dieną pirmą kartą buvo išrinkta Sniečkaus gyvenvietės liaudies deputatų taryba. Tačiau ši vietos savivaldos struktūra iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo VSV ir IAE šešėlyje.
Visaginiečiai nevienareikšmiškai sutiko Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą. Per 1990 m. vykusius rinkimus į vietos savivaldą Ignalinos rajone buvo išrinkti 225 deputatai į rajone veikusias 14 vietinių tarybų. Viena jų – Sniečkaus energetikų gyvenvietės taryba, kuri, vykstant istorinėms permainoms, nepalaikė (nepritarė) nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir reikalavo įvesti tiesioginį TSRS prezidento valdymą. Buvo siekiama dar labiau izoliuoti ir taip dėl krašto periferiškumo kenčiančius gyventojus, kuriems iškilo sunkumų įsitraukti į naujos valstybės gyvenimą.
„Būtina pabrėžti, kad buvo ir kitaip mąstančių visaginiečių, su visa Lietuva liūdinčių dėl Sausio 13-osios tragiškų įvykių, raginančių nekonfrontuoti, o paspausti vieni kitiems rankas, gyventi draugiškai, - rašo Algirdas Kavaliauskas knygoje „Po išskleistais gervės sparnais“. – Apklausos duomenys rodo, kad atvykėlių politinis nusitatymas taip greitai nesikeitė, dauguma jų išliko ištikimi seniesiems idealams. Miesto valdžios probolševikinė savivalė, ignoruojant kitaip mąstančius, baigėsi gyvenvietės „raudonosios tarybos“ paleidimi ir tiesioginio Lietuvos Vyriausybės valdymo įvedimu. Po Visagino (Sniečkaus) tarybos paleidimo 1991 rugsėjo 4 d. gyvenvietės savivaldos klausimus sprendė Vyriausybės įgaliotiniai Visagine: Algimantas Lapėnas (1991 09 12 – 1993 05 21) ir Vladimiras Ščiurovas (1993 05 21 – 1995 03 25)“.
Pirmieji rinkimai į vietos savivaldą Visagine įvyko 1995 m. kovo 25 d. Pirmajame Visagino savivaldybės tarybos posėdyje meru buvo išrinktas Vladimiras Ščiurovas. Po jo mirties miesto vadovu buvo išrinktas Antanas Ivanauskas, dabar jau trečią kadenciją savivaldybės tarybai vadovauja Vytautas Račkauskas.
Gausiai iliustruotoje knygoje – miesto problemos ir pasiekimai, kultūros ir švietimo reikalai, atominės elektrinės veikla, naujų įmonių kūrimasis, sportas ir laisvalaikis, miesto statuso suteikimas gyvenvietei ir savarankiškos savivaldybės suformavimas. Joje daug vietos skirta ir miesto žiniasklaidai. Kadangi Sniečkus buvo Ignalinos rajono gyvenvietė, kurį laiką mūsiškė „Nauja vaga“ buvo vienintelis vietos laikraštis.
Dėl rusakalbių gyventojų Partijos komiteto nurodymu keletą metų buvo leidžiamas ir laikraščio rusiškas variantas. Vėliau kūrėsi Visagino miesto laikraščiai. Visi – rusiški, vėliau kai kuriuose atsirado lietuviški puslapiai. Vieni su nostalgija rašė apie tarybinius laikus, kiti – teigiamai vertino pasikeitimus valstybėje ir mieste. „Naujos vagos“ laikraščio redakcija nuo 1998 metų liepos 15 dienos iki 2001 m. leido specialų lietuvišką laikraštį visaginiečiams „Visagino laikraštis“. Iš pradžių jo leidybą parėmė Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, tačiau po poros metų finansavimas buvo nutrauktas, o skaitančių lietuviškai mieste nedaugėjo, todėl jo leidybą teko sustabdyti.
„Po išskleistais gervės sparnais“ – tai knyga ne tik apie Visaginą. Ji vertinga visiems, besidomintiems šio krašto gyvenimu. Ji puikiai atspindi dalį Ignalinos rajono istorijos ir išaugusios naujos Visagino savivaldybės raidos istoriją. Itin vertingi žmonių prisiminimai. Nors jie subjektyvūs, tačiau daugelis nuomonių atskleidžia objektyvią padėtį. Tai – metraštis, turintis išliekamąją vertę, kurį ne tik įdomu skaityti, bet ir naudinga prisiminti tai, kas buvo šiek tiek primiršta. Gaila, kad Algirdo Kavaliausko knyga išleista tik 200 egzempliorių tiražu, tad ignaliniečiams ji bus beveik nepasiekiama. Džiaugiuos ir didžiuojuosi, kad autoriaus dovanotą knygą turėsiu asmeninėje bibliotekoje.
Penktadienį, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Visagine įvyks šios knygos pristatymas visuomenei. Tikiu, kad bus pasakyta daug gražių žodžių apie naująjį leidinį ir deramai padėkota autoriui už jo triūsą. Prie visų linkėjimų nuoširdžiai prisideda ir „Naujos vagos“ redakcija. Lauksime septintosios knygos. Kaip sakė Algirdas Kavaliauskas, minčių yra daug, ne viskas tilpo į „išskleistus sparnus“.
Laima Miliuvienė
„Žiūrėdamas į Visagino miesto žemėlapį iš pietų į šiaurę gali pamanyti, jog matai nuo ežero pakilusį paukštį, su išskleistais sparnais sklandantį virš laukų ir miškų. Atrodo, jog tai gervė, pakilusi iš didžiausių Lietuvoje gervynų, nusidriekusių palei didžiausią Lietuvoje Drūkšių ežerą ir jo mažesnį kaimyną Visaginą. Tai nuostabus Šiaurės Rytų Lietuvos kraštas su Vosiūnuose esančiu tekančios saulės sostu, iš kurio gyvybės puoselėtoja auksaveidė pirmiausia ir anksčiausia pasveikina Lietuvą.
Profesorius Česlovas Kudaba nustatė, kad saulės spinduliai Vosiūnus prikelia dvidešimt keturiomis minutėmis anksčiau negu nuauksina Nidos kopas vakarinėje Lietuvoje.
Gervėms ir jų giminaičiams gandrams patinka šis kraštas. Vienas iš šių paukščių, beskalndydamas virš Visagino ežero mėlio ir Visagino miesto statinių ir parkų, nusileido ir sustingo ant aukštos gėlėse skendinčios į dangų kylančios stelos miesto Parko gatvės skiriamojoje juostoje.
Gražuolė gervė su auksiniu snapu ir sidabrinėmis kojomis žiūri iš Visagino miesto herbo ir vėliavos, kurie yra svarbiausi Visagino savivaldybės simboliai. Heraldikoje tai reiškia išmintį ir budrumą, tarsi paukštis to paties linkėtų ir atominio komplekso žmonėms, kuriuos lyg norėdamas apgaubti ir išskleidė savo sparnus“.
Taip vaizdžiai Visagino miesto geografinę padėtį pratarmėje dėsto knygos autorius. Toliau antrajame skirsnyje „Sudėtingo likimo kraštas“ Algirdas Kavaliauskas, padaręs išvadą, kad „Rytų Lietuva – Lietuvos valstybės formavimosi centras“, remdamasis mokslininkų tyrimais, rašo apie vėlyvojo mezolito laikus, III –II tūkstantmetį prieš Kristų, vėlesnius laikus. Čia rasime minčių apie mūsų krašto likimą po lietuvių krikšto, lenkinimo procesą po Žalgirio mūšio, kuris suartino lietuvių ir lenkų tautas. Po nuslopinto 1863 metų sukilimo prasidėjo rusų invazija, baltarusėjimas.
Kaip rašo autorius, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Dūkšto apylinkės dar buvo grynai lietuviškos. Žmonės ieškojo būdų kaip pagerinti savo gyvenimą. 1861 metų liepos mėnesį Dūkšte įvyko pirmasis darbininkų streikas Lietuvoje.
„Nepalanki lietuviams krašto padėtis išliko ir tarybiniais metais. Svarbiausia, kad Lietuvos didžiųjų kaimynų grobuoniška politika nulėmė tai, kad Lietuvos žemėse gyveno nemažai žmonių iš kitų valstybių. (...) Pritarus TSRS vyriausybei, 1944 m. rugsėjo 22 d. Liubline Lenkijos ir Lietuvos TSR vyriausybės pasirašė susitarimo prtokolą dėl Lenkijos gyventojų evakuacijos iš Lietuvos TSR į Lenkiją ir lietuvių – iš Lenkijos į Lietuvos TSR. (...) Išvykstantieji registruodavosi repatriacijos įstaigose. Per 1944-1947 m. Dūkšte užsiregistravo išvykti 13 707, išvyko 5 590 žmonių, Pabradėje – iš užsiregistravusių 15 969 išvyko 5 525, Švenčionyse – iš 10 233 užsiregistravusių išvyko 4 465, Ignalinoje iš 2 961 išvyko 1 465“.
Knygoje pateikiama daug duomenų apie situaciją mūsų krašte prieš TSRS okupaciją, prieš Antrąjį pasaulinį karą, rašoma apie tarybinį laikotarpį, 1941 m. birželio masinius trėmimus. Sunku viską išvardyti, kas sudėta į 311 puslapių nestandartinio – didesnio nei įprasta – formato knygą. Skaičių ir faktų tikrumu abejoti netenka, nes recenzentai – Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Libertas Klimka, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos katedros docentas Kazimieras Monkevičius, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė Lidija Šabajevaitė – teigiamai įvertino surinktą ir knygoje profesionaliai pateiktą šio krašto istorinę medžiagą. Kaip sakė pats autorius, renkant medžiagą knygai jam teko daug laiko praleisti įvairiuose archyvuose.
Algirdas Kavaliauskas šiltai atsiliepė apie Ignalinos rajono merą Bronį Ropę ir buvusią savivaldybės Kanceliarijos vedėją Danutą Jatulienę, kurie jam leido naudotis Ignalinos rajono archyvais ir jame sukaupta medžiaga.
Ir tai suprantama – juk Visagino miesto istorija yra glaudžiai susijusi su mūsų rajonu. Ignalinos atominė elektrinė buvo statoma mūsų rajono teritorijoje. 1977 m. pastatytas pirmasis energetikų gyvenvietės namas davė pradžią naujam, dideliam miestui. Visaginas (tuomet Sniečkus) tapo artimas ignaliniečiams. Dėl geresnio materialinio aprūpinimo vietinių gyventojų keliai dažnai nuvesdavo į naująjį miestą prie Drūkšių ežero.
1977 m. gruodžio 18 dieną pirmą kartą buvo išrinkta Sniečkaus gyvenvietės liaudies deputatų taryba. Tačiau ši vietos savivaldos struktūra iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo VSV ir IAE šešėlyje.
Visaginiečiai nevienareikšmiškai sutiko Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą. Per 1990 m. vykusius rinkimus į vietos savivaldą Ignalinos rajone buvo išrinkti 225 deputatai į rajone veikusias 14 vietinių tarybų. Viena jų – Sniečkaus energetikų gyvenvietės taryba, kuri, vykstant istorinėms permainoms, nepalaikė (nepritarė) nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir reikalavo įvesti tiesioginį TSRS prezidento valdymą. Buvo siekiama dar labiau izoliuoti ir taip dėl krašto periferiškumo kenčiančius gyventojus, kuriems iškilo sunkumų įsitraukti į naujos valstybės gyvenimą.
„Būtina pabrėžti, kad buvo ir kitaip mąstančių visaginiečių, su visa Lietuva liūdinčių dėl Sausio 13-osios tragiškų įvykių, raginančių nekonfrontuoti, o paspausti vieni kitiems rankas, gyventi draugiškai, - rašo Algirdas Kavaliauskas knygoje „Po išskleistais gervės sparnais“. – Apklausos duomenys rodo, kad atvykėlių politinis nusitatymas taip greitai nesikeitė, dauguma jų išliko ištikimi seniesiems idealams. Miesto valdžios probolševikinė savivalė, ignoruojant kitaip mąstančius, baigėsi gyvenvietės „raudonosios tarybos“ paleidimi ir tiesioginio Lietuvos Vyriausybės valdymo įvedimu. Po Visagino (Sniečkaus) tarybos paleidimo 1991 rugsėjo 4 d. gyvenvietės savivaldos klausimus sprendė Vyriausybės įgaliotiniai Visagine: Algimantas Lapėnas (1991 09 12 – 1993 05 21) ir Vladimiras Ščiurovas (1993 05 21 – 1995 03 25)“.
Pirmieji rinkimai į vietos savivaldą Visagine įvyko 1995 m. kovo 25 d. Pirmajame Visagino savivaldybės tarybos posėdyje meru buvo išrinktas Vladimiras Ščiurovas. Po jo mirties miesto vadovu buvo išrinktas Antanas Ivanauskas, dabar jau trečią kadenciją savivaldybės tarybai vadovauja Vytautas Račkauskas.
Gausiai iliustruotoje knygoje – miesto problemos ir pasiekimai, kultūros ir švietimo reikalai, atominės elektrinės veikla, naujų įmonių kūrimasis, sportas ir laisvalaikis, miesto statuso suteikimas gyvenvietei ir savarankiškos savivaldybės suformavimas. Joje daug vietos skirta ir miesto žiniasklaidai. Kadangi Sniečkus buvo Ignalinos rajono gyvenvietė, kurį laiką mūsiškė „Nauja vaga“ buvo vienintelis vietos laikraštis.
Dėl rusakalbių gyventojų Partijos komiteto nurodymu keletą metų buvo leidžiamas ir laikraščio rusiškas variantas. Vėliau kūrėsi Visagino miesto laikraščiai. Visi – rusiški, vėliau kai kuriuose atsirado lietuviški puslapiai. Vieni su nostalgija rašė apie tarybinius laikus, kiti – teigiamai vertino pasikeitimus valstybėje ir mieste. „Naujos vagos“ laikraščio redakcija nuo 1998 metų liepos 15 dienos iki 2001 m. leido specialų lietuvišką laikraštį visaginiečiams „Visagino laikraštis“. Iš pradžių jo leidybą parėmė Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, tačiau po poros metų finansavimas buvo nutrauktas, o skaitančių lietuviškai mieste nedaugėjo, todėl jo leidybą teko sustabdyti.
„Po išskleistais gervės sparnais“ – tai knyga ne tik apie Visaginą. Ji vertinga visiems, besidomintiems šio krašto gyvenimu. Ji puikiai atspindi dalį Ignalinos rajono istorijos ir išaugusios naujos Visagino savivaldybės raidos istoriją. Itin vertingi žmonių prisiminimai. Nors jie subjektyvūs, tačiau daugelis nuomonių atskleidžia objektyvią padėtį. Tai – metraštis, turintis išliekamąją vertę, kurį ne tik įdomu skaityti, bet ir naudinga prisiminti tai, kas buvo šiek tiek primiršta. Gaila, kad Algirdo Kavaliausko knyga išleista tik 200 egzempliorių tiražu, tad ignaliniečiams ji bus beveik nepasiekiama. Džiaugiuos ir didžiuojuosi, kad autoriaus dovanotą knygą turėsiu asmeninėje bibliotekoje.
Penktadienį, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Visagine įvyks šios knygos pristatymas visuomenei. Tikiu, kad bus pasakyta daug gražių žodžių apie naująjį leidinį ir deramai padėkota autoriui už jo triūsą. Prie visų linkėjimų nuoširdžiai prisideda ir „Naujos vagos“ redakcija. Lauksime septintosios knygos. Kaip sakė Algirdas Kavaliauskas, minčių yra daug, ne viskas tilpo į „išskleistus sparnus“.
Laima Miliuvienė
Griežtai draudžiama Ignalinietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Ignalinietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Ignalinietis.lt nuorodą.
