Jono Grundos pristatyti Ignalinos miestelio bendruomenei, matyt, nereikia.  Daugelio keliai susikerta Laisvės aikštėje, čia vyksta smagūs renginiai, susitikimai. O jau čia negali nematyti fontano, prieš penketą metų iškilmingai praplyšusio vandens čiurkšlėmis.

Skulptūra iš granito ir marmuro – Jono rankų darbas. Jau daugiau nei du dešimtmečius prie dabartinio Krašto muziejaus ramiai ilsisi ir jo skulptūra iš granito “Ramybė”. Pažįstame Joną Grundą kaip labai savitą, nepataikaujantį žiūrovui, menininką.

Dar greičiausiai girdėjome, kad jis savo sodyboje yra įkūręs meno galeriją “Skaptukas”, kurioje vyksta parodos, kameriniai koncertai, veikia privati dailės studija. Ir viskas?

Puiki proga artimiau susipažinti su neįprastu menininku pasitaikė aną savaitę, kai Krašto muziejuje buvo atidaroma jo darbų paroda „Ne taip seniai ir buvo“.  Susidomėjusių (išdrįsusių ateiti) nebuvo daug.

Labai trūko kultūrinės visuomenės (ypač – tituluotos) dėmesio ir vietos menininką palaikančio žodžio. Užtat smagu buvo tarp atėjusių matyti rašytoją Gintarę Adomaitytę... Žinoma, su paroda pasielgta... neapdairiai. Užmirštas klasikinis posakis, jog, ginklams žvangant, mūzos turėtų nutilti. Jonas gi kaip koks kurtinys gieda ir negirdi net atsėlinančio medžiotojo. Tarp atėjusių, regis, buvo ne menu besidominčių, o „užduotį vykdančių“...

Gražiai smuikeliu pagrojo Monikutė Sapiegaitė, privertusi visus suklusti. Gražiai menininką pristatė Ignalinos kultūros ir sporto centro Etninės ir muziejinės veiklos skyriaus vedėja Marija Kirkienė, primindama, kad Jono Grundos vardas žinomas jau ne tik rajone, Respublikoje, bet ir toli už šių ribų, ir tuo tarsi kviesdama pripažinti jį pranašu ir savoje žemėje.

-Aš čia gimiau, užaugau, Ignalina man – viskas, - atviravo ir pats Jonas Grunda.

Mūza „išsišokėlė“ užėmė visą Krašto muziejaus salę, demonstruodama savo medžio skulptūras ir piešinius, kuriose kaip seno albumo nuotraukose išties matome jo taip mylimą Ignaliną. Kalbėdamas apie savo kūrybą, Jonas paskaičiavo, kad su ja sieja jau didesnę savo gyvenimo dalį: parodose dalyvauja nuo 1980-ųjų. 

Jo darbai eksponuoti Vilniuje, Radviliškyje, Druskininkuose, Kėdainiuose, Rokiškyje, Utenoje, Palangoje, Molėtuose. Jais žavėtasi Maskvoje. Jono darbų yra įsigijęs ne vien garsusis mūsų kraštietis Vytautas Šerėnas.

Juos pirko ir išsivežė į svečias šalis prancūzai, norvegai, danai, švedai, vokiečiai, slovakai, amerikiečiai. 1996 m. skulptūra iš ąžuolo “Ignalina” iškeliavo į Biureną, 2004 m. Jono skulptūromis iš ąžuolo, skirtomis Česlovo Kudabos 70-mečiui paminėti,  pasipuošė  Tverečius ir Rimdžiūnai (Baltarusija)…

Parodoje Ignalinos krašto muziejuje darbų nedaug. Ypatingai pats Jonas džiaugėsi naujausiu savo darbu – skulptūra “Trimitas”, kuri kaip lemtis „apsireiškė“ Jono Grundos mintyse po Gintauto Abariaus mirties. Su gerai visoje Lietuvoje žinomu kompozitoriumi Joną Grundą siejo sielų bendrumas.

-Abarius padarė mano širdy revoliuciją, - prisimindamas Gintautą sakė Jonas Grunda, kartu kviesdamas visus, atėjusius į parodą, pasiklausyti jo atliekamų dainų. (Dainavo vienas ir drauge su Raimundu Žieviu.) O gal – giesmių, nes skambėjo himnai Kūrėjui, kuris, pasak Jono, ir jį patį yra sukūręs kažkokiai misijai. Neabejotinai – kūrėjo.

Jono mintis visada ieško formos. Būtent jas mes kviečiami apžiūrėti (paroda Krašto muziejuje veiks iki vasario 19 dienos), vertinti, pirmiausia – mąstyti.

Pasigrožėję išdidžiu katinu, ant kurio parodos pristatymo metu vis taikėsi įsitaisyti mažasis Nikodemas Grunda, atkreipkite dėmesį ir į jo medžio skulptūrą „Baimė“. Baimė, kai nuo pasaulio užsidengiam rankomis. Kai užsidengus manoma, jog visa aplinkui prapuola. Visa tai, kas supo šios parodos atidarymą, leidžia pasvajoti, kad tokia skulptūra (jau ne iš medžio, o granito) būtų verta stovėti Laisvės aikštėje.

Vida Žukauskaitė