Pristatyti ignaliniečiams menininko Jono Grundos, regis, nereikia. Pakaktų priminti, kad jo kūrinys – fontanas Laisvės aikštėje - tapo pagrindiniu Ignalinos akcentu.

Juo džiaugiamasi, aplink jį vaikštoma, prie jo švenčiama, jis puošiamas ir... apkalbamas. Kiek užmiršta nuo 1988-ųjų metų ramybėje ilsisi ir jo granito „Ramybė“ šalia Ignalinos kultūros ir sporto centro, kur dabar įsikūręs krašto muziejus.

Paties menininko kieme  irgi akį traukia įdomūs darbai. Jonui patarlė, kad batsiuvys be batų – netaikytina. Pro šalį palei pieštukų tvorą (vien ji būtų verta atskiros temos!) eidamas, negali nepastebėti Jono „Ievos“. Kas šioje keturių metrų aukščio ąžuolinėje skulptūroje nemato Ievos, tenka šį bei tą paaiškinti: kas ir kaip.

Ieva – ne tik svaigiai baltai žydintis medis, daug kam tepranešantis, kad laikas sėti žiemai skirtas morkas, vėlyvųjų veislių ridikėlius, burokėlius, sodinti vėlyvųjų, briuselinių, žiedinių kopūstų daigus... Ieva – tai ir pirmoji moteris, kurios vardas, kilęs iš hebrajų kalbos, reiškia „gyvybinga, gyvenimo nešėja“.

Taigi įsižiūrėjęs į Jono „Ievą“ greit pamatai aptakias moteriškas linijas ir ant galvos nešamą ąsotį su vandeniu – gyvybe. Jonas apie savąją „Ievą“ papasakotų dar gražiau, nepamiršdamas paminėti, jog jo sukurtoji „Ieva“, o ir visi darbai tėra Dievo jam patikėtos užduotys, darbai, kuriuos pats Kūrėjas daro jo rankomis.

Penkiasdešimtmečio išvakarėse gyvenantis menininkas nuo 1980-ųjų metų dalyvauja parodose, visur demonstruodamas išskirtinį meną. Paskutinį kartą jo darbai buvo eksponuojami Ignalinos krašto muziejuje.

Daug jo darbų apsistojo plačiame pasaulyje, daug jų puošia naujųjų lietuvių sodybas, bet nemažai dar likę ir Jono Grundos sodyboje Ignalinoje įkurtoje meno galerijoje “Skaptukas”, kurioje vyksta ir parodos, kameriniai koncertai, veikia privati dailės studija. Tiesa, Jonas pripažįsta, kad tokie susiėjimai, pasisėdėjimai, pabruzdėjimai jau kurį laiką nevyksta.

Menininkas šiuo metu įtemptai dirba. Tiksliau – nesustodamas, neleisdamas sau pavargti – kuria ir savo mintis įkūnija akmenyje, medyje. Galerijoje jis parodo ir savo fontanų kolekciją. Mažyčiai fontanų modeliai rodo ir autoriaus trykštančią kūrybinę versmę. Vieni fontanai jau seniai Turniškių gyventojams kiemus puošia, kiti – laukia užsakovų.

Turėjo Jonas norą po penkerių metų patobulinti ir savo fontaną Ignalinoje: norėjo, kad lelija pagaliau išsiskleistų... Tik mintis įstrigo didžiojo pastato kabinetuose. Dar ne laikas lelijai žydėti...

Ne laikas dar ir Jono avelėms miesto vejose ganytis. Kol kas jis demonstruoja mažus avinėlius, kurie, padaryti iš granito, galėtų būti gražiu parko akcentu, patraukliu vaikams žaisti, suaugusiems - prie jų fotografuotis. Aikštėje galėtų stovėti ir karališkas krėslas, kuriame kiekvienas pasijustų reikšmingas. Kol kas tą krėslą Jonas dirba iš ąžuolo, bet sako, kad galėtų jis būti ir iš akmens – toks šimtmečiais galėtų leisti visiems karaliais būti. Tik – ir vėl atsidūsta: šie darbai – ne iš pigiųjų...

Būtų sunku Joną Grundą pavadinti liaudies menininku, tautodailininku. Viena, jis nėra savamokslis, antra, jo skulptūros, medžio paveikslai, net piešiniai neturi tos su liaudies menu siejamos „saldybės“, liaudies ornamentikos, tradicijų.

Tradicinės gal tik medžiagos: medis, akmuo. O kūryba, idėja net labai novatoriškos, netikėtos, modernios.  Jonui svarbu siekti tobulumo. O jis – paprastume. Pats Jonas, nepaprastai akcentuodamas Kūrėjo galią kiekvienam žemiškam kūrėjui, yra tikras, kad kūryba neatsiejama ir nuo įtempto darbo. Per jį gaunamas rezultatas, per jį pražysta „Ieva“ ar pasislepiama po „Baimės“ delnais.

- Gera, kai supranti, kai atrandi, kuo tave Dievas sukūrė. Esi laimingas, kai tai atpažįsti. Aš tesu Kūrėjo paleistas į šią žemę žmogus su man įrašyta misija, - taip sako Jonas, rodydamas savo išbaigtus darbus, neslėpdamas savo būsimų darbų eskizų, modelių, kalbėdamas net apie tai, kad gyvenimas gal jau ir jam rodo kelią užsienio kryptimi, kur menininkai yra vertinami, jų darbai sulaukia tinkamo dėmesio.

Ignalinoje, prisipažįsta, nedaug randa bendraminčių. Gelbsti tai, kad dabar nesunku palaikyti ryšį su visu pasauliu. Kai turi draugų Respublikoje, užsienyje, gali net užmiršti, jog gyveni provincijoje, ir gyvenimą čia priimi kaip dovaną, galimybę kurti ramioje aplinkoje.

Matyt, Kūrėjas paleido Joną Grundą ir džiaugsmingam gyvenimui. Ne be netekčių ir gilių išgyvenimų jo kelias. Bet šiandien Jonas trykšta vidiniu džiaugsmu, kurį gali suprasti tik toks pats – kuriantis, su dieviška misija per žemę keliaujantis. Tegu tokių daugiau būna Jono kelyje. Visų mūsų keliuose.

Vida ŽUKAUSKAITĖ