„Pagerbdama žuvusiuosius ir tyliai eidama tarp tokios gausybės karstų, negalėjau atsikratyti vis kirbančios minties, jog ir aš galėjau būti viename iš jų“, – sako Genė Zinkėnaitė-Bikuvienė iš Maksimonių, 1991 m. naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją dirbusi devynioliktajame Vilniaus televizijos bokšto aukšte.

„Tą naktį man ypatingai sunkiomis sąlygomis teko būti tarp tų, kurie gynė Tėvynę. Nors ši naktis man turėjo būti eilinis darbo metas, nes nuo 1971 m. rugsėjo 1 d., tiesa, iš pradžių tik dalyvaujant bokšto statybose ir mūsų skyriaus įrengime, dirbau Lietuvos radijo ir televizijos centro (LRTC) radijo rėlinės ceche.

Sausio 12 d. vakarą, kaip visada, ėjau į darbą. Prie bokšto buvo minios žmonių, koridoriuose ir prie lifto – barikados. Liftu pakilau į savo darbo vietą devynioliktame bokšto aukšte, kuris buvo iškart virš restorano. Radijo rėlinės cecho aparatūros linijomis radijo ir televizijos transliacija sklido po visą Lietuvą.

Mes turėjome abipusį ryšį su visomis Lietuvos stotimis ir tiesioginį ryšį su Maskva. Prieš pultą įmontuota keliolika didžiulių monitorių, kurių vaizdų transliavimo kokybę mes reguliuodavome, o gedimo sutrikimui pašalinti teturėjome 5 sekundes.

Kadangi vaizdas iš aukštai tikrai puikus, maždaug po 23 val. pastebėjome judančius tankus. Tą naktį dirbome su kolege Liubove Nikolajeva. Baimės, jaudulio ir nesuvokiamo nerimo pakako abiems. Panika vis labiau ėmė viršų, nes nuo trečio iki devyniolikto aukšto buvom vienui vienos.

Žinojome, jog tik trečiame TV bokšto aukšte buvo žmonių, nes vyko dabas, o dar viename, aštuntame, kuriame įsikūrę remontininkai, žmonės dirbdavo tik dienos metu.

Visi kiti aukštai buvo visiškai tušti ir dienomis, ir naktimis. Tą naktį mus labai palaikė kitų šalies stočių kolegos, nuolat drąsindami ir prašydami neiti prie langų, nes kulkos galinčios pasiekti ir mus.

Po vidurnakčio vyrai pradėjo laužti duris ir reikalauti jas atidaryti. Mes durų nedarėme. Aš greit paskambinau į Maskvą ir pasakiau, kad „omonas“ laužia rėlinės cecho duris. Vis tik jas išmušę, ginkluoti vyrai pastatė mus prie sienos ir liepė nekalbėti ir nejudėti iš vietos.

Jie niekaip netikėjo, kad čia esame tik dvi moterys, todėl pradėjo lakstyti, keiktis ir laužti kitų kabinetų duris. Paprašę nelaužyti, atidavėm jiems raktus. Niekur nieko neberadę, liepė eiti su jais. Du „omoninkai“ ėjo priekyje, tada mes, o iš paskos į nugaras atstatę ginklus ėjo dar du.

Leidomės žemyn ir galvojome, kad mus veda sušaudyti, nes girdėdamos šūvius manėm, kad jie apačioje šaudo į žmones. Iš devyniolikto aukšto iki trečio leistis reikia apie pusvalandį. Tos baimės, sukausčiusios visą kūną, negaliu pamiršti ir dabar, praėjus dvidešimčiai metų.

Atvedę į trečiame aukšte esančią siųstuvų salę, mus pristatė jų viršininkui, išdavikui Subotinui (vardo neprisimenu). Subotinas dirbo telecentre ir žinojo viso bokšto planą, todėl ir vadovavo bokšto užėmimui. Jis priėjo prie mano kolegės Liuvobės, patapšnojo jai per petį ir tepasakė, jog „nuo šiol mes, rusai, gyvensime labai gerai“.

Vykdydami Subotino nurodymus, „omonininkai“ išvedė mus į lauką, pervedė per aikštę ir liepė nešdintis. Stovėjau kaip įkasta ir nieko nesuvokiau, priėję kiti bendradarbiai siūlėsi parvežti namo, bet aš nesuvokiau net ką jie man sako.

Kitą rytą taip blogai jaučiausi, jog negalėjau eiti į darbą, todėl paskambinau bendradarbiams, o jie pasakė, jog eiti nėra kur, nes viskas išlaužyta ir išdaužyta, o ant viršininko stalo dar ir pridergta, nes bokštą ir administraciją yra užėmęs „omonas“.

Ta naktis stipriai paveikė mano sveikatą, susirgau sunkia onkologine liga, staigiai pražilau. Bet aš neieškojau jokios užuojautos, nesikreipiau ir dėl pašalpų, nes visą laiką galvojau patriotiškai, kaip ir mano tėvelis – buvęs politinis kalinys, kad nukentėjau už mūsų Tėvynę, mūsų Lietuvą“, – vėl iš naujo apimta išgyvento jaudulio, virpančiu balsu pasakoja Genė Bikuvienė.

Praėjus dvidešimčiai metų, Genė visus įvykius prisimena taip, lyg jie būtų išgyventi tik vakar. Moteris LRTC su pertraukomis dėl sveikatos sutrikimų išdirbo 30 metų, iki 2001 m. rugpjūčio 3 d., o jau 2002 m. grįžo gyventi su vyru į gimtinę – Maksimonių kaimą Vidiškių sen..

Nors liga negrįžtamai pažeidė organizmo funkcijas ir moteris yra nuolat priklausoma nuo medikų, ji nenuleido rankų ir nusprendė bent mintyse nugalėti ligą. Genė su vyru augina dvi karvutes, paršelius ir visą būrį kačiukų. Pasak Maksimonių seniūnaitės Ramutės Čeberiokienės, Genė su vyru – pirmieji kaimo pagalbininkai ir džiaugsme, ir varge.

Nors Genutę gydytojai spaudžia dar vienai operacijai, moteris vis delsia, nes žino, jog po jos jau visam laikui teks atsisakyti darbų, kurie padeda jai užsimiršti ir negalvoti apie jokias negandas.

Lina Raginytė