2012 m. Gegužės 19 d., Šeštadienis,
2010 kovo 8 09:11, www.ignalinietis.lt
Ne visada pykstame ant žiemos. Juk būna: pasidžiaugiame jos padovanotais vakarais, kai galime išsitraukti iš knygų lentynos seniai bevartytą knygą, galim imtis kokio mėgstamo darbo. Nes turime daugiau laisvo laiko. Nes laukas, ypač jei už lango pūga ar svilinantis šaltis, nevilioja.
Gal esate ir kokį savaitgalį visai neišėję iš namų? Tai nėra nei labai neįtikėtina, nei ypatinga. Mat bet kurią akimirką galim įšokti į batus, užsimesti striukę ir įkvėpti gryno oro ir toji “nelaisvė” mums nėra skaudi: priimta pačių valia, laisvu troškimu. Tik būna ir kitaip.
Nejučia susimąsčiau, kiek Ignalinoje galėtų būti žmonių, mieste siaučiančias pūgas ir žaluma apsipilančius medžius matančių tik pro savo namų, buto langus, apie besikeičiančią oro temperatūrą lauke žinančių tik pagal orų prognozes? Kiek tokių laisvų piliečių ne dėl kokios kaltės, o dėl senatvės ar ligų atsidūrė savo namų nelaisvėje? Daugeliui jie tarsi “iškrinta” iš bendro gyvenimo, nes kai nematai, nesusitinki, ilgainiui ir užmiršti.
Liucijos Šidagienės bent jau vyresniems ignaliniečiams, tikiuos, pristatyti nereikia. Mokytojai turi tokią laimę - būti pažinti daugelio, tad juos ir prisimena daugelis. Ir nors dabar Liucija Šidagienė jau skaičiuoja devintą dešimtį, o laikas nuo paskutinės jos pamokos Ignalinos 1-ojoje vidurinėje mokykloje skausmingai nutolęs, regis, nė viena diena buvusiai mokytojai neduoda užmiršti, kur prabėgo jos gražiausieji metai.
Savo gyvenimą Liucija sąlyginai galėtų skirstyti į laiką iki Ignalinos ir laiką čia. Gimusi Pasvalio rajone ir baigusi Linkuvos gimnaziją, Liucija įstojo į Vilniaus universitetą mokytis istorijos. Ėjo 1948-ieji… O kitų metų pavasarį jos tėvelį Povilą ištrėmė į Sibirą. Ten atsidūrė ir du Liucijos broliai Ignas ir Paulius. Liucijos brolis Julius tuo metu mokėsi Panevėžio suaugusiųjų gimnazijoje, sesuo Teodora - viename Vilniaus technikume. Mama Filomena slapstėsi pas kaimynus. Bet iš čia likusių Lindų saugumas labiausiai susidomėjo Liucija, išdrįsusia tapti Universiteto studente. Ji buvo pakviesta į centrinių Universiteto rūmų kabinetą, studentų pramintą “trečiuoju skyriumi”, iš kur ją turėjo išsivesti kariškiai – gal verbuoti į agentus, gal ištremti paskui tėvus. Ir Liucija, tai suvokusi – pabėgo. Pati nesupranta, iš kur ėmėsi stiprybės ir drąsos. Priglaudė ją tuomet draugės Rato gatvėje. Skurdas buvo neapsakytas. Mergina eidavo į turgų pirkti svogūnų, duonos. Tik tai teišgalėjo įpirkti. Bet kiek tokiu valgiu betempsi… Grįžo arčiau gimtų kraštų, apsigyveno pas tokią Janę Tupytę, netoli Linkuvos. Tik ir ten neapleido mintis apie mokyklą: norėjo tapti mokytoja.
Vėl – į Vilnių. Liucija pamena, kad tuo metu Vilniaus apskrities švietimo skyriuje dirbęs toks vyrukas, kuriam galima buvo pasiguosti dėl išvežtų į Sibirą giminaičių, kuris padėdavo tremtinių vaikams stotis ant kojų. Pasiūlė ir Liucijai darbą. Šalčininkų rajonas, Dieveniškės. Toks buvo adresas. Paskutinę rugpjūčio dieną susikrovė Liucija lagaminą ir išsiruošė į paskyrimo tašką. Kelionė į Dieveniškes ir dabar jai – vienas iš ryškiausių prisiminimų. Apie tai ji pasakoja sklandžiai ir vaizdžiai: nusigėręs sunkvežimio vairuotojas, jos gelbėtojas jaunas gudukas, pakelės trobos šeimyna, pirmoji nakvynė ant šiaudų krūvos… Toks buvo mokytojos žygis į mokyklą, kurioje ji… nedirbo nė vienos dienos. Mat rugsėjo 1-ąją jai sutiktos kolegės prasitarė apie galimybę dirbti Ukmergės rajone. Vėl – į kelią. Važiuodama link Ukmergės, pakeliui pamatė mokyklą. Tokia jai graži ji pasirodė, tokia šviesi. Pasvajojo, kad būtent tokioje ji norėtų dirbti. Ir jos norui kažkur Danguj buvo pasirašyta: Ukmergės švietimo skyriuje ji gavo siuntimą į Krikštėnų septynmetę mokyklą. Tai buvo toji graži, šviesi mokykla.
Krikštėnams, kuriuose Liucija dirbo penketą metų, Liucijos gyvenime teko ypatingas vaidmuo. Čia ji sutiko ir būsimą savo vyrą Steponą Šidagį, jau tada dirbusį Veprių mokykloje, o savaitgaliais sugrįždavusį gimtinėn. Po trejų metų draugystės 1954-ųjų birželį Lindaitė tapo Šidagiene. Gal dėl to taip švietė Liucijai šis kraštas? Čia Liuciją pasiekė žinia ir apie Stalino mirtį. Tik tuomet ji prisiminė, kad jos dokumentai tebėra Vilniaus universitete. Tik tada ji išdrįso pasibelsti į Universitetą. Mokslus tęsė Vilniaus pedagoginiame institute. Mokėsi istorijos, kuria labai domėjosi.
Steponas paviliojo Liuciją dirbti mokytoja į Veprius, kur jau dirbo mokyklos direktoriumi. Po šešeto metų jau abu Šidagiai persikėlė į Dotnuvos mokyklą-internatą. Steponas tapo šios mokyklos direktoriumi, Liucija – mokytoja ir auklėtoja.
O 1964-aisiais Steponą Šidagį iš Dotnuvos išviliojo Ignalinos švietimo skyriuje dirbęs Leščius. Atvažiuoti į Ignaliną Šidagis atvažiavo, bet skyriaus vedėju dirbti nesutiko, norėjo kiek ramesnio, mažiau atsakingo darbo – inspektoriaus. Už šią “apgavystę” Šidagiai neteko jiems pažadėto naujo buto statomame pirmajame Ignalinoje name su visais patogumais (tame, kur ir šiandien yra knygynas). Bet išsikrausčius Leščiui į Vilnių (vėliau jis ilgą laiką buvo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas), Šidagiams buvo paskirtas jo butas.
- Tai – prestižinis namas, - ir šiandien juokiasi Liucija. – Čia tuomet gyveno ir antrasis LKP rajono komiteto sekretorius Vladimiras Beriozovas, ir banko valdytojas, ir redaktorius…
Namas išties buvo smagus gyventi: kaimynai ramūs, tvarkingi, kultūringi. Pažadėti patogumai atėjo patys. Tai įvyko 1975-aisiais, kai name, kuriame gyveno Šidagiai, buvo atliktas kapitalinis remontas. Čia Liucija ir šiandien tebegyvena. Dabar jau penktus metus viena…
Tos pačios sienos, tie patys langai, tik pro juos – vis mažiau matyti. Liucijos akyse išdygo Ignalinos kultūros centro pastatas su visais priestatais, vaizdą į Paplovinio ežerą užstojo šalia iškilęs penkiaaukštis. Kiekvieną kartą, sukiodamasi virtuvėje ar priėjusi prie didžiojo kambario lango, Liucija mato mokyklą, kurioje dirbo kone dvidešimt metų. Daugiau kaip dvidešimt metų jos šioje mokykloje jau nėra. 1982-aisiais išlydėjusi vienintelę auklėtinių klasę į savarankiško gyvenimo kelią, Liucija Šidagienė pradėjo savo kelionę po poliklinikas, ligonines, sanatorijas. Visur skubindavosi su viltimi, o iš ten – kaip kada: ne visada savomis kojomis.
-Sugriuvau, - taip ji nusako savo ligas, įbrukusias jai į rankas lazdas. – Buvo laikas, kai nebuvo mano kūne sąnario, kurio neskaudėtų. Aš ir dabar savo kūnu iškenčiu kiekvieną oro pasikeitimą, be vaistų – nė dienos.
Tai dabar. Bet kai Liuciją užklupo liga, jai tebuvo vos per penkiasdešimt. 1983-iaisiais dar bandė eiti į mokyklą. Bet po metų visai įkalino save bute. Taip trejus metus sėdėjo lovoje, “važinėjo” po kambarius tam pritaikiusi pufą. Tuo laiku ir megzti ėmėsi.
Kai 1988 metais mirė Stepono mama Krikštėnuose, Liucija ryžosi… ūkininkauti uošvijoje. Jei kas būtų matęs, kaip dirbo Liucija! Pasitiesdavo paklotą, įsitaisydavo ant jo, apravėdavo aplink, kiek pasiekdavo, vėl su paklotu tolyn. Užtat kokios saldžios buvo taip augintos braškės, kokios sultingos morkos. Ne vieną vasarą Steponas ją šitaip išveždavo vasaroti į kaimą, į Ignaliną parsiveždamas tik vėlų rudenį. Šitos kelionės baigėsi 2001-aisiais, kai Steponą ištiko insultas. Sveikatos neturinti Liucija dabar jau turėjo pasirūpinti ir jo gyvenimu. Sunkus, nepaprastai sunkus tai buvo metas.
Tuo metu Steponas ryžosi padovanoti savo gimtuosius namus šalia įsikūrusiam Krikštėnų moterų vienuolynui. Steponas šeimoje augo vienas, savų vaikų Šidagiai nesusilaukė. Liucija pritarė šiam vyro apsisprendimui, mat nemanė būsiant teisinga, jei jos giminaičiams teks Stepono giminės dalia, prie kurios kūrimo jie niekaip neprisidėjo. Dėkingos vienuolės dabar prižiūri ir Stepono kapą, mat pati Liucija nepajėgi tuo pasirūpinti.
Kasdien Liuciją aplanko globėja Teresėlė, nuperkanti jai maisto, atnešanti vaistus, sumokanti visus mokesčius, kartais ir vienu kitu žodeliu ją palinksminanti. Teresėlė darbo dienomis Liucijai atneša ir karštus pietus, kuriais mokytoją „apdovanojo“ Maltos ordino pagalbos tarnyba.
-Nepamirškit už tai padėkoti Ektienei, - vis prašo manęs Liucija.
Kiti Liucijos pabendravimai – telefonu. Be daug ko mokytoja sako galėtų išgyventi, bet telefono nieku gyvu neatsisakytų. Buvo laikas, kai pas Liuciją vis užbėgdavo jos buvusios bendradarbės. Dabar ir jų kelionės vis trumpyn. Kai kurios, kaip ir Liucija, Ignaliną jau tik pro langą stebi. Ketvertą metų bene uoliausiai Liuciją lankė ir jos dienas džiugindavo mokytoja Aldona Meškėnienė. Jos gyvenimas visados rūpėjo ir teberūpi Jadvygai Repšienei, Birutei Strazdienei, Marijai Čepulėnienei. Skambina ir buvusios kolegės, dabar gyvenančios Ukmergėje, Kaune, Vilniuje. Skambučiu aplanko Liuciją ir dar tebegyvi du jos broliai. Pasibeldžia ir kaimynės. Neretai ir su garuojančiomis lauktuvėmis. Dėl to Liucija kalbėti neužmiršo, o ir su savimi kalbėtis jai dar nėra reikalo.
Nepamiršo jos ir mokiniai. Ypač – buvę auklėtiniai. Juk su jais ne tik mokslo reikalus ar pirmos meilės skausmus aptardavo. Liucija buvo didelė kelionių entuziastė, tad jos klasė Lietuvą skersai išilgai išvažinėjo, o tolimesnėms kelionėms pinigėlių užsidirbdavo vasaros darbo ir poilsio stovyklose. Tai dabar rašinėja projektus, laukia, kas kada pinigų pasiūlys. Tuomet: padirbėjo vasarą devintokų klasė Švedriškėje – Maskvą aplankė, būdami dešimtokai išvažiavo darbui į Estiją – Krymą pasiekė! Taip ir Estijon, ir Latvijon važiavo, ir Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas) pamatė. Pati mokytoja su kolegomis ir Kaukazu, ir Krymu grožėjosi, ir Pavolgiu keliavo. Gražus tai buvo metas, kai galėjai kojomis toli nužygiuoti, akimis toli pamatyti.
Mokytoja šiltai pasakoja apie savo auklėtinius, džiaugiasi jų sėkme, didžiuojasi, kad jai teko mokyti ir auklėti dabar Vilniaus universitete dėstytoja dirbančią habilituotą istorijos mokslų daktarę Jolantą Jaksebogaitę - Karpavičienę, Kaune gydytoja dirbančią Jūratę Juodelytę, Valstybinės maisto veterinarijos tarnybos viršininką Laimutį Ragaišį...
Į gražiuosius Liucijos prisiminimus sugulė ir jos susirašinėjimas su Rapolu Šalteniu, rašiusiu knygą „Tarp dangaus ir žemės“. Tai knyga apie Liucijos tėvelio brolį Julijoną, visiems labiau pažįstamą kaip kunigą, pedagogą, mokytoją, literatūros dėstytoją Lindę-Dobilą, pirmojo lietuviško romano „Blūdas“ (pasirodžiusio 1912 m.) autorių, lietuvių literatūroje iškėlusį tolerancijos problemą. (Julijonas Lindė buvo Rapolo Šaltenio mokytojas.) Taigi tarp labiausiai vertinamų knygų Liucijos namų bibliotekoje – Lindės-Dobilo „Blūdas“ ir minėtoji Rapolo Šaltenio knyga su Liucijai įrašytu autografu. Savo garsiojo dėdės Liucija neprisimena. Jis mirė būdamas 62-ejų, kai Liucijai tebuvo šešeri metukai. Bet giminėje visi žinojo, kad Julijonas labai bendravo su Vaižgantu, Gabriele Petkevičaite-Bite, o Salomėja Nėris, dirbusi su Linde –Dobilu Panevėžio gimnazijoje, šiam mirus parašė eilėraštį „Tėvelis mirė“.
* * * * * * * * * * *
Porą kartų per metus Liucija Šidagienė trumpam užrakina savo buto duris iš kitos pusės. Turi du šventus maršrutus: prie tėvų kapų Pasvalio rajone ir į Krikštėnus, kur palaidotas Steponas. Visos kitos kelionės – buvusiame laike. Ir Liucijos noras vienas – kad tik nepablogėtų staiga sveikata, kad akys leistų žiūrėti televizorių ir bent retsykiais pasižiūrėti pro langą į Ignaliną – vis tos pačios mokyklos pusėn.Branginkit galimybę eiti ir matyti. Įvertinkite tai, kol dar turite ir galite tuo džiaugtis.
Vida Žukauskaitė
Gal esate ir kokį savaitgalį visai neišėję iš namų? Tai nėra nei labai neįtikėtina, nei ypatinga. Mat bet kurią akimirką galim įšokti į batus, užsimesti striukę ir įkvėpti gryno oro ir toji “nelaisvė” mums nėra skaudi: priimta pačių valia, laisvu troškimu. Tik būna ir kitaip.
Nejučia susimąsčiau, kiek Ignalinoje galėtų būti žmonių, mieste siaučiančias pūgas ir žaluma apsipilančius medžius matančių tik pro savo namų, buto langus, apie besikeičiančią oro temperatūrą lauke žinančių tik pagal orų prognozes? Kiek tokių laisvų piliečių ne dėl kokios kaltės, o dėl senatvės ar ligų atsidūrė savo namų nelaisvėje? Daugeliui jie tarsi “iškrinta” iš bendro gyvenimo, nes kai nematai, nesusitinki, ilgainiui ir užmiršti.
Liucijos Šidagienės bent jau vyresniems ignaliniečiams, tikiuos, pristatyti nereikia. Mokytojai turi tokią laimę - būti pažinti daugelio, tad juos ir prisimena daugelis. Ir nors dabar Liucija Šidagienė jau skaičiuoja devintą dešimtį, o laikas nuo paskutinės jos pamokos Ignalinos 1-ojoje vidurinėje mokykloje skausmingai nutolęs, regis, nė viena diena buvusiai mokytojai neduoda užmiršti, kur prabėgo jos gražiausieji metai.
Savo gyvenimą Liucija sąlyginai galėtų skirstyti į laiką iki Ignalinos ir laiką čia. Gimusi Pasvalio rajone ir baigusi Linkuvos gimnaziją, Liucija įstojo į Vilniaus universitetą mokytis istorijos. Ėjo 1948-ieji… O kitų metų pavasarį jos tėvelį Povilą ištrėmė į Sibirą. Ten atsidūrė ir du Liucijos broliai Ignas ir Paulius. Liucijos brolis Julius tuo metu mokėsi Panevėžio suaugusiųjų gimnazijoje, sesuo Teodora - viename Vilniaus technikume. Mama Filomena slapstėsi pas kaimynus. Bet iš čia likusių Lindų saugumas labiausiai susidomėjo Liucija, išdrįsusia tapti Universiteto studente. Ji buvo pakviesta į centrinių Universiteto rūmų kabinetą, studentų pramintą “trečiuoju skyriumi”, iš kur ją turėjo išsivesti kariškiai – gal verbuoti į agentus, gal ištremti paskui tėvus. Ir Liucija, tai suvokusi – pabėgo. Pati nesupranta, iš kur ėmėsi stiprybės ir drąsos. Priglaudė ją tuomet draugės Rato gatvėje. Skurdas buvo neapsakytas. Mergina eidavo į turgų pirkti svogūnų, duonos. Tik tai teišgalėjo įpirkti. Bet kiek tokiu valgiu betempsi… Grįžo arčiau gimtų kraštų, apsigyveno pas tokią Janę Tupytę, netoli Linkuvos. Tik ir ten neapleido mintis apie mokyklą: norėjo tapti mokytoja.
Vėl – į Vilnių. Liucija pamena, kad tuo metu Vilniaus apskrities švietimo skyriuje dirbęs toks vyrukas, kuriam galima buvo pasiguosti dėl išvežtų į Sibirą giminaičių, kuris padėdavo tremtinių vaikams stotis ant kojų. Pasiūlė ir Liucijai darbą. Šalčininkų rajonas, Dieveniškės. Toks buvo adresas. Paskutinę rugpjūčio dieną susikrovė Liucija lagaminą ir išsiruošė į paskyrimo tašką. Kelionė į Dieveniškes ir dabar jai – vienas iš ryškiausių prisiminimų. Apie tai ji pasakoja sklandžiai ir vaizdžiai: nusigėręs sunkvežimio vairuotojas, jos gelbėtojas jaunas gudukas, pakelės trobos šeimyna, pirmoji nakvynė ant šiaudų krūvos… Toks buvo mokytojos žygis į mokyklą, kurioje ji… nedirbo nė vienos dienos. Mat rugsėjo 1-ąją jai sutiktos kolegės prasitarė apie galimybę dirbti Ukmergės rajone. Vėl – į kelią. Važiuodama link Ukmergės, pakeliui pamatė mokyklą. Tokia jai graži ji pasirodė, tokia šviesi. Pasvajojo, kad būtent tokioje ji norėtų dirbti. Ir jos norui kažkur Danguj buvo pasirašyta: Ukmergės švietimo skyriuje ji gavo siuntimą į Krikštėnų septynmetę mokyklą. Tai buvo toji graži, šviesi mokykla.
Krikštėnams, kuriuose Liucija dirbo penketą metų, Liucijos gyvenime teko ypatingas vaidmuo. Čia ji sutiko ir būsimą savo vyrą Steponą Šidagį, jau tada dirbusį Veprių mokykloje, o savaitgaliais sugrįždavusį gimtinėn. Po trejų metų draugystės 1954-ųjų birželį Lindaitė tapo Šidagiene. Gal dėl to taip švietė Liucijai šis kraštas? Čia Liuciją pasiekė žinia ir apie Stalino mirtį. Tik tuomet ji prisiminė, kad jos dokumentai tebėra Vilniaus universitete. Tik tada ji išdrįso pasibelsti į Universitetą. Mokslus tęsė Vilniaus pedagoginiame institute. Mokėsi istorijos, kuria labai domėjosi.
Steponas paviliojo Liuciją dirbti mokytoja į Veprius, kur jau dirbo mokyklos direktoriumi. Po šešeto metų jau abu Šidagiai persikėlė į Dotnuvos mokyklą-internatą. Steponas tapo šios mokyklos direktoriumi, Liucija – mokytoja ir auklėtoja.
O 1964-aisiais Steponą Šidagį iš Dotnuvos išviliojo Ignalinos švietimo skyriuje dirbęs Leščius. Atvažiuoti į Ignaliną Šidagis atvažiavo, bet skyriaus vedėju dirbti nesutiko, norėjo kiek ramesnio, mažiau atsakingo darbo – inspektoriaus. Už šią “apgavystę” Šidagiai neteko jiems pažadėto naujo buto statomame pirmajame Ignalinoje name su visais patogumais (tame, kur ir šiandien yra knygynas). Bet išsikrausčius Leščiui į Vilnių (vėliau jis ilgą laiką buvo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas), Šidagiams buvo paskirtas jo butas.
- Tai – prestižinis namas, - ir šiandien juokiasi Liucija. – Čia tuomet gyveno ir antrasis LKP rajono komiteto sekretorius Vladimiras Beriozovas, ir banko valdytojas, ir redaktorius…
Namas išties buvo smagus gyventi: kaimynai ramūs, tvarkingi, kultūringi. Pažadėti patogumai atėjo patys. Tai įvyko 1975-aisiais, kai name, kuriame gyveno Šidagiai, buvo atliktas kapitalinis remontas. Čia Liucija ir šiandien tebegyvena. Dabar jau penktus metus viena…
Tos pačios sienos, tie patys langai, tik pro juos – vis mažiau matyti. Liucijos akyse išdygo Ignalinos kultūros centro pastatas su visais priestatais, vaizdą į Paplovinio ežerą užstojo šalia iškilęs penkiaaukštis. Kiekvieną kartą, sukiodamasi virtuvėje ar priėjusi prie didžiojo kambario lango, Liucija mato mokyklą, kurioje dirbo kone dvidešimt metų. Daugiau kaip dvidešimt metų jos šioje mokykloje jau nėra. 1982-aisiais išlydėjusi vienintelę auklėtinių klasę į savarankiško gyvenimo kelią, Liucija Šidagienė pradėjo savo kelionę po poliklinikas, ligonines, sanatorijas. Visur skubindavosi su viltimi, o iš ten – kaip kada: ne visada savomis kojomis.
-Sugriuvau, - taip ji nusako savo ligas, įbrukusias jai į rankas lazdas. – Buvo laikas, kai nebuvo mano kūne sąnario, kurio neskaudėtų. Aš ir dabar savo kūnu iškenčiu kiekvieną oro pasikeitimą, be vaistų – nė dienos.
Tai dabar. Bet kai Liuciją užklupo liga, jai tebuvo vos per penkiasdešimt. 1983-iaisiais dar bandė eiti į mokyklą. Bet po metų visai įkalino save bute. Taip trejus metus sėdėjo lovoje, “važinėjo” po kambarius tam pritaikiusi pufą. Tuo laiku ir megzti ėmėsi.
Kai 1988 metais mirė Stepono mama Krikštėnuose, Liucija ryžosi… ūkininkauti uošvijoje. Jei kas būtų matęs, kaip dirbo Liucija! Pasitiesdavo paklotą, įsitaisydavo ant jo, apravėdavo aplink, kiek pasiekdavo, vėl su paklotu tolyn. Užtat kokios saldžios buvo taip augintos braškės, kokios sultingos morkos. Ne vieną vasarą Steponas ją šitaip išveždavo vasaroti į kaimą, į Ignaliną parsiveždamas tik vėlų rudenį. Šitos kelionės baigėsi 2001-aisiais, kai Steponą ištiko insultas. Sveikatos neturinti Liucija dabar jau turėjo pasirūpinti ir jo gyvenimu. Sunkus, nepaprastai sunkus tai buvo metas.
Tuo metu Steponas ryžosi padovanoti savo gimtuosius namus šalia įsikūrusiam Krikštėnų moterų vienuolynui. Steponas šeimoje augo vienas, savų vaikų Šidagiai nesusilaukė. Liucija pritarė šiam vyro apsisprendimui, mat nemanė būsiant teisinga, jei jos giminaičiams teks Stepono giminės dalia, prie kurios kūrimo jie niekaip neprisidėjo. Dėkingos vienuolės dabar prižiūri ir Stepono kapą, mat pati Liucija nepajėgi tuo pasirūpinti.
Kasdien Liuciją aplanko globėja Teresėlė, nuperkanti jai maisto, atnešanti vaistus, sumokanti visus mokesčius, kartais ir vienu kitu žodeliu ją palinksminanti. Teresėlė darbo dienomis Liucijai atneša ir karštus pietus, kuriais mokytoją „apdovanojo“ Maltos ordino pagalbos tarnyba.
-Nepamirškit už tai padėkoti Ektienei, - vis prašo manęs Liucija.
Kiti Liucijos pabendravimai – telefonu. Be daug ko mokytoja sako galėtų išgyventi, bet telefono nieku gyvu neatsisakytų. Buvo laikas, kai pas Liuciją vis užbėgdavo jos buvusios bendradarbės. Dabar ir jų kelionės vis trumpyn. Kai kurios, kaip ir Liucija, Ignaliną jau tik pro langą stebi. Ketvertą metų bene uoliausiai Liuciją lankė ir jos dienas džiugindavo mokytoja Aldona Meškėnienė. Jos gyvenimas visados rūpėjo ir teberūpi Jadvygai Repšienei, Birutei Strazdienei, Marijai Čepulėnienei. Skambina ir buvusios kolegės, dabar gyvenančios Ukmergėje, Kaune, Vilniuje. Skambučiu aplanko Liuciją ir dar tebegyvi du jos broliai. Pasibeldžia ir kaimynės. Neretai ir su garuojančiomis lauktuvėmis. Dėl to Liucija kalbėti neužmiršo, o ir su savimi kalbėtis jai dar nėra reikalo.
Nepamiršo jos ir mokiniai. Ypač – buvę auklėtiniai. Juk su jais ne tik mokslo reikalus ar pirmos meilės skausmus aptardavo. Liucija buvo didelė kelionių entuziastė, tad jos klasė Lietuvą skersai išilgai išvažinėjo, o tolimesnėms kelionėms pinigėlių užsidirbdavo vasaros darbo ir poilsio stovyklose. Tai dabar rašinėja projektus, laukia, kas kada pinigų pasiūlys. Tuomet: padirbėjo vasarą devintokų klasė Švedriškėje – Maskvą aplankė, būdami dešimtokai išvažiavo darbui į Estiją – Krymą pasiekė! Taip ir Estijon, ir Latvijon važiavo, ir Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas) pamatė. Pati mokytoja su kolegomis ir Kaukazu, ir Krymu grožėjosi, ir Pavolgiu keliavo. Gražus tai buvo metas, kai galėjai kojomis toli nužygiuoti, akimis toli pamatyti.
Mokytoja šiltai pasakoja apie savo auklėtinius, džiaugiasi jų sėkme, didžiuojasi, kad jai teko mokyti ir auklėti dabar Vilniaus universitete dėstytoja dirbančią habilituotą istorijos mokslų daktarę Jolantą Jaksebogaitę - Karpavičienę, Kaune gydytoja dirbančią Jūratę Juodelytę, Valstybinės maisto veterinarijos tarnybos viršininką Laimutį Ragaišį...
Į gražiuosius Liucijos prisiminimus sugulė ir jos susirašinėjimas su Rapolu Šalteniu, rašiusiu knygą „Tarp dangaus ir žemės“. Tai knyga apie Liucijos tėvelio brolį Julijoną, visiems labiau pažįstamą kaip kunigą, pedagogą, mokytoją, literatūros dėstytoją Lindę-Dobilą, pirmojo lietuviško romano „Blūdas“ (pasirodžiusio 1912 m.) autorių, lietuvių literatūroje iškėlusį tolerancijos problemą. (Julijonas Lindė buvo Rapolo Šaltenio mokytojas.) Taigi tarp labiausiai vertinamų knygų Liucijos namų bibliotekoje – Lindės-Dobilo „Blūdas“ ir minėtoji Rapolo Šaltenio knyga su Liucijai įrašytu autografu. Savo garsiojo dėdės Liucija neprisimena. Jis mirė būdamas 62-ejų, kai Liucijai tebuvo šešeri metukai. Bet giminėje visi žinojo, kad Julijonas labai bendravo su Vaižgantu, Gabriele Petkevičaite-Bite, o Salomėja Nėris, dirbusi su Linde –Dobilu Panevėžio gimnazijoje, šiam mirus parašė eilėraštį „Tėvelis mirė“.
* * * * * * * * * * *
Porą kartų per metus Liucija Šidagienė trumpam užrakina savo buto duris iš kitos pusės. Turi du šventus maršrutus: prie tėvų kapų Pasvalio rajone ir į Krikštėnus, kur palaidotas Steponas. Visos kitos kelionės – buvusiame laike. Ir Liucijos noras vienas – kad tik nepablogėtų staiga sveikata, kad akys leistų žiūrėti televizorių ir bent retsykiais pasižiūrėti pro langą į Ignaliną – vis tos pačios mokyklos pusėn.Branginkit galimybę eiti ir matyti. Įvertinkite tai, kol dar turite ir galite tuo džiaugtis.
Vida Žukauskaitė
Griežtai draudžiama Ignalinietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Ignalinietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Ignalinietis.lt nuorodą.
