Kuo toliau, tuo dažniau Bronislava Čibirienė sapnuoja gimtą kaimą. Regi, jauna, basakojė mergaičiukė vidurvasarį bėga per žieduose paskendusią gimtosios sodybos kluonieną. Taip lengva, gera širdyje! Pabudus nesinori net akių praverti, grįžti į realybę, nes tikrumoje Bronislavos gyvenimas šuoliavo tarsi įnoringas žirgas.

Nė nepajuto, kaip smilkinius jau aštuoniasdešimties metų šarma padabino.

Bronislavos gimtinė – Sriūbų kaimas prie Mielagėnų. Mieliausia prisiminti linksmas, nerūpestingas  dienas, kai su bendraamžiais vaikais žaidė, į Staniūnų kaimo mokyklą bėgiojo. Tačiau neištrinsi iš atminties ir ašaromis aplaistytų. Tokių dienų irgi pakako, skolintis nereikėjo.

Antrojo pasaulinio karo fronto bangai iš Rytų nusiritus į Vakarus, pokario metai atnešė tik skausmą ir ašaras. Neramios buvo dienos ir naktys. Net du kartus gaisras suniokojo namus. Reikėjo kilti iš pelenų ir dantimis kabintis į gyvenimą.

-Anuo metu baisiausia  būdavo laukti nakties, - kalba Bronislava. - Niekas nežinojo, ar ramiai pabus rytą, ar naktį bus išverstas nuogas iš lovos ir gyvuliniame vagone išdangintas į Sibirą.

Bronislavai pačiai teko išgyventi tuos baisumus. Net keturis kartus sodybą supo ginkluoti kareiviai ir vietiniai valsčiaus aktyvistai. Jie turėjo nurodymą trūks plyš šeimą išvežti į Sibiro platybes. Tačiau kiekvieną kartą grįždavo tarsi musę kandę, nes rasdavo tuščius namus. Buvo gerų žmonių, kurie rizikuodami savo šeimų likimais, įspėdavo apie rengiamus vežimus.

Prabėgo nemažai metų, kol 1972-aisiais Bronislava su vyru Leonu nusipirko namus Ceikiniuose. Nuėjo į išlikusius buvusio dvaro tvartus auginti veršelių. Dirbo iš širdies, per daug neraginama. Taip buvo įpratusi iš mažens. Jos auginamų veršelių priesvoriai, pagal kuriuos anuo metu vertindavo fermose triūsiančių žmonių darbą, būdavo vieni geriausių  kolūkyje.

-Labai mėgau gyvulius. Tikėjausi fermoje ir pensijos sulaukti, bet ne visada būna taip, kaip nori, - dėsto Bronislava.

Moters planus pakeitė tragiškas įvykis. Ne visai aiškiomis aplinkybėmis kilęs gaisras sunaikino tvartus.  Tada Bronislavai buvo  skaudžiausia, kad  ugnyje žuvo ir jos auginti galvijai. Į kitas fermas toliau nuo namų jau nėjo dirbti. Kartu su kitomis kaimynėmis įsijungė į laukininkystės brigadą. Taip ir sulaukė pensijos ir kolūkio griūties.

Bronislava prisipažįsta, jog iškilmingai švęsti gimtadienio  nesiruošė. Kai į jos namus užsuko Ceikinių seniūnijos darbuotojai pasveikinti garbingo jubiliejaus proga, moteris tiesiog sutriko. Nesitikėjo tokio vietinės valdžios dėmesio. Juk ji, kaip pati sakė, niekuo nepasižymėjo, nieko išskirtinai nenuveikė bendruomenės labui. Dirbo, kaip sugebėjo, gyveno, kaip mokėjo.

Priimdama sveikinimus ir gėles, jubiliatė vos tramdė ašaras. Labiausiai ją sujaudino vyro sesers Danutės Grušnienės dovana – Valento Šimkūno knyga „Nuo arklo – prie ginklo“. Joje užfiksuotas Bronislavos brolio, Lietuvos partizano Stasio Juknevičiaus, slapyvardžiu Baravykas, likimas. Jis kartu su dar dviem partizanais ir dviem ryšininkėmis 1949 metų spalio 1 dieną žuvo netoli Mielagėnų esančiame Molykų kaime, nuošalioje Filomenos Kaukėnienės sodyboje.

 Pas vietos gyventojus kovos draugams gaudavo maisto ir aprangos. Saugumo sumetimais patikimos ryšininkės F. Kaukėnienės vienkiemyje, prisiglaudusiame netoli miško prie Sriūbų kaimo laukų, partizanai buvo įsirengę bunkerį, kuriame jie bazavosi. Šeimininkė buvo siuvėja. Pas ją dažnai lankydavosi įvairiausi žmonės siuvinių. Tai mažino įtarimą.

Šioje palyginti patikimoje sodyboje partizanai susitikdavo su ryšininkėmis koordinuoti tolesnių veiksmų. Vis dėlto kažkam, matyt, kilo įtarimas ir panižo liežuvis. Į sodybą atvyko ginkluota vidaus tarnybos kariškių grupė. Tik per apgailėtiną atsitiktinumą  ji aptiko partizanus. Bunkeryje žuvo jie ir ryšininkės, pelenais virto sodyba. F. Kaukėnienė buvo įkalinta Vorkutos lageriuose. Nepilnamečius jos vaikus priglaudė giminės.

Bronislava varto knygą. Jos puslapiuose tarsi skamba skaudžios praeities aidas, primenantis, jog nevalia nuleisti rankų, kurios dar taip reikalingos anūko globai.

Leonas MEILUS