Vasario viduryje kalendorius nešykštėjo švenčių: prieš svarbiausią – Valstybės atkūrimo dieną -  įlindo iš užjūrių  pasiskolintas linksmasis šv. Valentinas, šiemet su Vasario 16-ąja į vieną dieną sugriuvo ir Užgavėnės. Tad progų švęsti buvo pakankamai, juolab, kad  tą savaitgalį Vyriausybė parūpino net keturias poilsio dienas.

Linkmenų seniūnija savo gyventojus kartu pažymėti šias tris ir dar vieną – ketvirtąją – bendruomenės susikūrimo penkmetį, pakvietė vasario 15-ąją.

Kie­me: į šonus išstum­dy­tas snie­gas atvėrė erd­ves šokiams ir žai­di­mams, pa­krašty­je rūko ka­mi­nas, ga­ra­vo ar­ba­ta ir čirškėjo bly­nai. Lin­kme­niškė gas­pa­dinė Zi­ta Draučikienė sakė šiai šven­tei va­sarą spe­cia­liai pri­rin­ku­si aštuo­nių žole­lių rūšių, kad ar­ba­ta būtų svei­kuo­liška ir aro­ma­tin­ga. Tad išal­ku­sie­ji ar sušalu­sie­ji galėjo pradėti šventę čia. O ir ei­nan­tie­ji į vidų žino­jo, kad ne­bus šil­ta – vie­na kros­nelė ne­galėjo su­teik­ti šilu­mos vi­sai pa­tal­pai. Tad or­ga­ni­za­to­riams ­te­ko dvi­gu­bas užda­vi­nys: kad su­si­rin­ku­siems būtų įdo­mu ir jie ne­skubėtų na­mo ir kad taip pa­si­links­mintų, jog vi­siems karšta pa­si­da­rytų.

At­ro­do, abu šie užda­vi­niai bu­vo sėkmin­gai įveik­ti – šventė, pra­sidėju­si 18 va­landą, tęsėsi iki pu­siau­nakčio, jau po ke­lių va­landų sėdėji­mo (ir šoki­mo) salėje ir didžiau­si sušalėliai metė  šalin pal­tus ir skran­du­tes. Dai­nos, po­kal­biai, žai­di­mai, at­rak­cio­nai ir vaišės su­vie­ni­jo vi­sus links­mam lai­ko pra­lei­di­mui

O šventė pra­sidėjo... gai­de­lio su­kel­tu triukšmu. Tik­ro, rai­bo gražuo­lio. Tai – į svečius at­vy­ku­sių ar­tistų iš Cei­ki­nių grupės da­ly­vis. Kai į salę įžengė spek­tak­lio „At­važia­va Ry­gas kupčiai pli­ka­kakčiai“ pa­grin­di­nis veikėjas pli­ka­kak­tis, jo ran­ko­se spurdėjo ir ne­ri­mo gai­de­lis. Pas­kui pli­ka­kaktį su­gužėjo vi­sas pul­kas Ry­gos kupčių – nėri­niuotų ir kai­li­niuotų, ku­rių svar­biau­sias tiks­las bu­vo ište­kin­ti Lin­kme­ny­se už vy­ro jau ne­be pir­mos jau­nystės mo­te­riškę. Ko­kių tik dainų jie ne­dai­na­vo, ko­kių tik nu­ti­kimų ne­pa­sa­ko­jo, bet pri­kal­bin­ti prisėsti prie jau­no­sios du pre­ten­den­tai į jau­nuo­sius, at­si­sakė viešnios ran­kos, šir­dies ir turtų. Rūpes­tin­ga mo­tulė ne­nu­lei­do rankų: kar­tu su pli­ka­kakčiu lei­do­si į salę ieško­ti trečio­jo. Ir su­ra­do! Jauną, gražų, dar ne­pa­ty­rusį, ma­tyt, mo­te­riškos šilu­mos dar ne­pa­si­so­ti­nusį ar viešnios turtų su­vi­liotą, ku­ris pa­sakė jai „Taip!”

Ir vėl dai­nos, links­mybės lie­jo­si – ves­tuvės Lin­kme­ny­se! Šoko jau­ni ir se­ni, su­augę ir vai­kai. Da­bar jau ir Cei­ki­nių kai­mo an­sam­bliai „Kei­ziai“ ir „Ba­butės ku­per­kas“, va­do­vau­ja­mi Mil­dos Dik­mo­nienės, nu­si­metė ry­giškių eti­ketę ir sma­giai links­mi­no lin­kme­niškius. Dainų apie meilę pa­dai­na­vo jau­niau­sie­ji sa­vi­veik­li­nin­kai – Cei­ki­nių „Ju­ven­tus“ dai­ni­nin­kai.

Kaip ir de­ra sve­tin­giems šei­mi­nin­kams, lais­va­lai­kio or­ga­ni­za­torė Ma­rytė Ale­sion­kienė lei­do svečiams pailsėti, pa­kvietė juos prie sta­lo, o vie­tas sce­no­je užėmė Lin­kmenų kai­mo mu­zi­kan­tai. Gro­jo, dai­na­vo, kvietė vi­sus drau­ge užtrauk­ti mėgsta­mas me­lo­di­jas.

Kai jau vi­siems šil­ta pa­si­darė ir ra­miai ga­li­ma bu­vo klau­sy­tis kalbų, žodį tarė Lin­kmenų se­niūnas Jo­nas Alek­na. Jis pa­svei­ki­no su­si­rin­ku­siuo­sius su Va­sa­rio 16-ąja – Vals­tybės atkūri­mo die­na, pa­linkėjo vil­ties, kad at­ei­ty­je gy­ven­si­me ge­riau ir ištvermės pra­gy­ven­ti sun­kmetį.

- Svar­biau­sia, kad esa­me lais­vi ir  ko­vo mėnesį švęsi­me Ne­pri­klau­so­mybės atkūri­mo dvi­dešimt­metį, - sakė Jo­nas Alek­na ir kvietė so­diečius sma­giai atšvęsti Va­sa­rio 16-ąją.

Salėje nu­skambėjo Lie­tu­vos him­nas. Pradėjo jį Cei­ki­nių dai­ni­nin­kai, o pri­si­jungė vi­si, atėju­sie­ji į šventę.

Ma­ry­tei Ale­sion­kie­nei pa­prašius se­niūnaičius pri­sta­ty­ti jų se­niūnai­ti­jas, pir­miau­sia sa­vo žmonėms kom­pli­mentų pažėrė Gri­kia­pelės se­niūnai­tis Mi­re­kas Po­li­ta. Kad šios se­niūnai­ti­jos kai­muo­se gy­ve­na šaunūs šokėjai, jau ga­li­ma bu­vo įsis­ti­kin­ti ir šio­je salėje. Lin­kmenų se­niūnai­tis Si­gi­tas Mac­ko­nis į priekį išvedė mo­terų an­sam­bliuką ir po gau­sių plo­jimų pažadėjo, kad mo­te­rys pa­dai­nuos ir dau­giau dainų. Nau­ja­sodžio se­niūnai­tis An­ta­nas Abe­lis išda­li­jo vi­siems dai­nos iš „Gi­mi­nių“ se­ria­lo žodžius ir pa­kvietė  kar­tu su­dai­nuo­ti šią dainą.

O pas­kui se­niūnai­tijų gy­ven­to­jai turėjo pa­ro­dy­ti, kaip my­li sa­vo se­niūnaičius: kiek­vieną iš jų reikėjo kuo greičiau ap­reng­ti kuo dau­giau dra­bužių. Nors la­bai stengėsi kai ku­rie Gri­kia­pelės at­sto­vai, kad laimėtų jų Mi­re­kas, bet dau­giau­sia dra­bužių su­gebėjo ap­si­vilk­ti (būti ap­vilk­tas) Nau­ja­sodžio se­niūnas An­ta­nas Abe­lis. Šis at­rak­cio­nas pa­rodė, kaip žmonės my­li sa­vo išrink­tuo­sius ir yra pa­si­rengę su jais įveik­ti vi­sas klūtis.

Ko­kia šventė be do­vanų? Ma­rytė Ale­sion­kienė įteikė po al­bumą nuo­trau­koms ge­riau­sioms stalų šei­mi­ninkėms, pa­sirūpi­nu­sioms sa­vuo­sius ir svečius pa­vaišin­ti, ki­tiems ak­ty­viems šventės da­ly­viams. O Lin­kmenų mo­terų užim­tu­mo klu­bo at­stovė Dai­vutė Ti­mi­nienė jo va­dovės Mei­lutės Šerėnienės var­du pa­svei­ki­no Lin­kmenų ben­druo­menės pir­mi­ninkę Ma­rytę Ale­sion­kienę su ben­druo­menės pen­kmečiu.

Nešoko tą naktį Lin­kme­ny­se tik­riau­siai tik ku­ni­gaikštis Leng­ve­nis, su­stingęs medžio skulptūro­je  po snie­guo­tu sto­ge­liu ne­to­li kai­mo sek­lyčios...

Lai­ma Mi­liu­vienė