Pelenų dieną po šv. Mišių Ceikinių bažnyčia ir miestelis greitai ištuštėjo. Šiek tiek pabendravę žmonės skirstėsi į namus. Neskubėjo tik Genutė ir Juozas Cicėnai. Turėjo šiokių tokių reikalų miestelyje. Dažnai jie čia lankosi, tačiau vis kažko prireikia. Genutė retai kurį sekmadienį praleidžia namuose. Į bažnyčią važiuoja. Jau keleri metai jos balsas skamba bažnyčios chore.

–Jaunystėje labai mėgau dainuoti, – prisimena Genutė. – Būdavo, gegužinėse susirinkdavo merginų ir vaikinų būreliai ir prasidėdavo niekieno nerežisuoti tikri chorų karai – kas ką įveiks. Visi kloniai skambėdavo.

Vėliau šiek tiek dainos pritilo. Pokario metai pritildė kaimo dainorėlius. O su metais  kiti rūpesčiai atsirado, jau ne dainos buvo galvoje. Tačiau Genutė kaip buvo Genute, taip ir liko. Kaip pati juokauja, galva balta, kojos nebenori klausyti, o vis dar Genutė.  Valsčiaus raštininkai pagal tėvų žodžius tik ką gimusią tokiu mažybiniu vardu į dokumentus įrašė, taip ir liko iki šiol.

Kaime nieko nenuslėpsi. Visi žinojo Genutę turint gražų balsą. Tačiau po bažnyčios skliautais jis ne taip seniai nuskambėjo. Stasė Maskoliūnienė, Janina Tuskenienė ir kitos giesmininkės įkalbėjo ateiti į chorą. O kai „susigiedojo“, vis dažniau į kitą gatvės pusę visos būriu pereidavo. Kaimo seklyčios „Bobučių kuperke“ sutartines traukė. Laisvalaikio organizatorė Milda Dikmonienė negailėjo pastangų, kad moterų balsai kuo darniau skambėtų seklyčioje ir bažnyčios chore.

–Galiu tik pasidžiaugti, kad mano žmogus tokius „kvailiojimus“ palaiko, – savo vyrą Juozą giria Genutė. – Į bažnyčią, į repeticijas atveža. Kai sumanome pasižmonėti, kaimynus palinksminti, visą „Bobučių kuperką“ į savąjį autobusiuką sutalpina, muzikas sudeda ir nuveža. Nesvarbu kur, net už rajono ribų.

Ceikinių „Keizių“ kaimo kapelai ir „Bobučių kuperkui“  žiūrovai plojo visose rajono kaimo seklyčiose. O kiek svečių priimta, kiek bendrauta su kitų kolektyvų giminingų sielų meno mylėtojais. Genutė neslepia, visada su širdžiai mielu jauduliu laukia Žolinės šventės.

Per ją jau keleri metai Ceikiniuose vyksta liaudiškos muzikos šventė „Kaimynų pasiutvakaris“. Kasmet vis daugiau atvažiuoja kolektyvų iš Rytų Aukštaitijos ir kitų regionų. Tenka įtemptai ruoštis. Nepakanka vien tik svečius priimti,  į juos pasižiūrėti. Reikia deramai ir save parodyti. Beveik visuose renginiuose savąją Genutę lydėjo ir lydi jos Juozas.

Koncertinės kelionės visada mielos. Deja, pastaruoju metu Juozas moteris vis dažniau kita kryptimi veža. Sensta, nyksta kaimas. Nedarbas. Jaunimas išbėgiojo, net šalis už jūrų marių pasiekė. Likusieji senoliai vis dažniau tyliai užgęsta, sunkų gyvenimo kelią ramiai baigia. Važiuoja tada Genutė su draugėmis kaimynų ir pažįstamų į paskutinę kelionę palydėti, giesmėmis kelią į Amžinąją Karalystę nutiesti.

Daugelį metų Genutė ir Juozas kartu. Nuo pat vaikystės jų keliai susipynę į vieną. Abudu gimė ir augo Šilaikiškės kaime. Pažino vienas kitą nuo to laiko, kai pradėjo po kaimą bėgioti. Vėliau pajuto, jog pažvelgę vienas į kitą, nejučia parausta. Kai Juozui atėjo laikas šeimininkę į namus parsivesti, toli neieškojo. Paprašė Genutės darbščios rankos. Abudu tada kolūkyje dirbo. Ji laukus vasaros saulėje prakaitu laistė. Jis prie technikos rankų krumplius daužė.

Sužinojusios apie jaunuolių sužieduotuves, kaimynės galvas kraipė: į kokią šeimą jaunamartė eina, į kokią kilpą savo jauną galvą kiša. Juozo mama buvo sunkiai serganti. Jai reikėjo nuolatinės globos ir priežiūros. Genutė dėl to nesijaudino.

Tikėjo savo ir Juozo jėgomis. Buvo tikra, kad kartu įveiks visus sunkumus. Ir įveikė. Net vienuolika metų marti anyta rūpinosi. Kartu ir dukrą Jūratę išsiaugino. Juozui kiti rūpesčiai galvą suko. Reikėjo dviguba energija dirbti, kad šeima turėtų ką ant stalo pasidėti, ant pečių užsigaubti.

Anuo metu kolūkiuose vyravo griežta tvarka. Buvo ieškoma būdų, kaip priversti žmones be atlyginimo dirbti. Kiekvienas suaugęs kolūkietis privalėjo išdirbti darbadienių minimumą. Kas to nepadarydavo, sulaukdavo sankcijų. Negaudavo pievų karvutei šienui paruošti, arklio sodybiniam sklypui įdirbti, transporto išaugintam gyvuliui nuvežti parduoti. Kiekvienas naujas pirmininkas įvairiausių poveikio būdų surasdavo. Slaugydama anytą, Genutė niekaip negalėjo išdirbti to minimumo.

-Ačiū Dievui, žmonės supratingi buvo. Ir kolūkio valdyboje, ir visuotiniame susirinkime užtardavo. Įskaitydavo man tą minimumą į stažą, - geru žodžiu Genutė mini kaimynus. - Tada nelabai ir dėmesio į tai kreipėm. Pravertė dabar, kai pensiją reikėjo skaičiuoti.

Greit jau abiejų rankų pirštų nepakaks suskaičiuoti, kiek metų pensijas gauna. Ne ministrų, bet kaime pakanka. Savo ūkelį turi. Keli hektarai miško ošia. Sausuolius, vėjolaužas sutvarko. Trobos šildymas nieko nekainuoja. Kai atsirado galimybė atgauti nuosavybės teisę į žemę, sutarė su artimaisiais. Abudu atsiėmė iš tėvų palikimo, kas jiems priklausė. Sudėjus krūvon, 16 hektarų susidarė. Dirba, neleidžia dirvonuoti.

Visą gyvenimą vairuotoju, automechaniku, dirbtuvių vedėju dirbęs, net į vyriausio inžinieriaus postą iškopęs, Juozas neturi savos technikos. Sąžinė neleido „prichvatizuoti“, kai buvo galimybė. Dabar visus plotus paskui arkliuką eidamas stengiasi įdirbti. Turi arklinę šienapjovę, grėblį, būtiniausių padargų. Ko su sava „technika“ nepajėgia įveikti, seniūnijos paslaugomis naudojasi.

Cicėnams pradėjus ūkininkauti, Genutė tris karves melžė. Dabar – tušti jų gardai.  Jau sunku su melžtuve pakilti. Vis dėlto tvarte kiauliukai kriuksi. Kaip be gyvulio kaime gyventi, abudu nesuvokia. Taip ir leidžia dienas apie namus tupinėdami, su kaimynais bendraudami. Kai vakaro skraistei nukritus ant sodybos susėda prie televizoriaus, nejučia gyvenimas mintyse tarsi meksikiečių serialas prabėga. Visko būta, vis dėto gyventa ne veltui.

Cicėnų pasididžiavimas – vaikai. Dukra Jūratė dirba Visagino greitosios medicinos pagalbos centre vedėja. Žentas Algis – Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas, saugo Ignalinos atominę elektrinę. Bene daugiausia džiaugsmo teikia anūkas Rimvydas. Aštuoniolikmetis – tikras galiūnas. Atvažiavęs senelį pamėto tarsi plunksnelę. Nieko nuostabaus! Sunkiaatletis, sunkumų kilnotojas. Neseniai vykusiose Lietuvos pirmenybėse ketvirtąją vietą laimėjo. Dabar ruošiasi varžyboms Latvijoje. Senelis tiki, nepadarys gėdos Lietuvai.

Leonas MEILUS