Ignalina nepaprastai nuostabi visais metų laikais.  Jos tyliu grožiu nenustoji žavėtis, net pabuvojęs gražiausiuose pasaulio miestuose.

Norisi čia sugrįžti, nes čia tavo namai, tavo draugai, kaimynai, įprasti namų siluetai, šviesa tavo širdžiai mieluose languose.

Ir vis dėlto žmonės palieka savo vaikystės miestą. Kai kurie dar sugrįžta čia paatostogauti, praleisti savaitgalių,  švęsti šventes, kiti – nesugrįžta niekados, manydami, kad nėra prasmės tuščiai leisti laiką šiame gūdžiame provincialiame užkampyje. Kur nėra nei darbo, nei padorių gyvenimo sąlygų. Su jais sunku nesutikti.

Pastaraisiais metais rajone planingai vyko gamybinio potencialo naikinimas. Ignalina virto bedarbių ir pensininkų miestu. Jauni, talentingi, išsilavinę ignaliniečiai palieka miestą, ieškodami geresnės dalios. Šio proceso masiškumas - katastrofiškas.

Prisiminkim: dar prieš du dešimtmečius Ignalinos rajone sėkmingai dirbo ne viena įmonė. Strigailiškyje – klestintis žuvininkystės ūkis, Ignalinoje – pieninė, duonos kepykla, Vilniaus dailės kombinato padalinys, Dūkšte – stiprus sodininkystės ūkis, Kuro aparatūros remonto gamykla...

Vien rajono centre uždaryta viena vidurinė mokykla, kino teatras, Damoklo kardas pakibo virš gydymo įstaigų, kuriose jau šiandien nėra akušerijos ir chirurgijos skyrių, jau net užmiršta, kad buvo čia ir tuberkuliozinis skyrius su 25-iomis stacionariomis vietomis... O tai kartu ir darbo vietos...

Nušluotas nuo žemės paviršiaus kažkada didžiausias regione Didžiasalio statybinių medžiagų kombinatas, kuriame dirbo per tūkstantį darbuotojų. Keramzito, drenažo vamzdžių ir plytų cechuose veikė 11 mechanizuotų linijų, gaminančių paklausią produkciją. Kam reikėjo šios gamyklos griūties – ir šiandien neaišku.

Ką žmonės gavo mainais? Stadioną, Pramogų ir sporto kompleksą. Bet juk ne paslaptis – vietos gyventojai yra reti SPA lankytojai. Kai trūksta pinigų, pramogos nėra viliojančios.

Mano oponentai gali pasakyti, kad atlikta daug darbų renovuojant šilumos ir vandentiekio trasas, pastatyti keli pastatai, pasirūpinta miesto gerove. Tai tiesa. Bet tai daroma turtingų vokiečių, prancūzų pinigais. O jei jų dosnumui ateis galas? Juk mes patys tokioms išlaidoms neuždirbame.

Tikslas susigrąžinti jaunimą – tik graži, gal net neįgyvendinama, svajonė. Kol kas darbo turi tik statybininkai. Kitų sričių, profesijų žmonių užimtumas labai menkas.

Galbūt aš neturiu visos informacijos, todėl labai norėčiau žinoti, kaip rajono vadovai pasirengę motyvuoti darbdavius, kad šie kurtų naujas darbo vietas ir išsaugoti socialinės reikšmės objektus. Juk tik šitaip galime tikėtis, kad mūsų vaikai neemigruos, kad jų niekas neapkaltins patriotizmo stoka ir nesirūpinimu savo šalies ateitimi.

Liudmila Čemakina