Ignalinos rajono savivaldybės įsteigta Miko ir Kipro Petrauskų premija kasmet  skiriama asmeniui, įstaigai ar kolektyvui  už ypatingus nuopelnus krašto kultūrai, reikšmingiausius įvairių meno sričių kūrybos darbus, etninės kultūros ir tradicijų puoselėjimą, Ignalinos reprezentavimą respublikoje ir užsienyje.

Šiemet premija skirta  Naujojo Daugėliškio seniūnijos liaudies meistrui Teofiliui Patiejūnui už  senųjų medžio drožybos tradicijų išsaugojimą ir lietuvių liaudies meno šakos – kryždirbystės, įtrauktos į UNESCO paveldo šedevrų sąrašą – puoselėjimą.

Premija buvo įteikta vasario 15 d. liaudies menininko 70-ojo jubiliejaus proga Šiūlėnų kaimo seklyčioje surengtoje šventėje „Gyvenimas yra kūryba, kūryba yra gyvenimas". Šventės dalyviai  galėjo apžiūrėti ir parodoje eksponuojamus menininko tapybos darbus bei mažuosius drožinius.

Renginys pradėtas romantiškomis Nijolės Misiūnaitės ir Vinco Kliuko dainomis. Jubiliatas ir premijos laureatas Teofilis Patiejūnas buvo pakviestas atsisėsti į krėslą, kad galėtų matyti visus jį pagerbti susirinkusius.

Miko ir Kipro Petrauskų premiją jubiliatui įteikė rajono meras Bronis Ropė, sveikino savivaldybės administracijos  Švietimo, kultūros bei sporto skyriaus vedėja Regina Lisauskienė. Meras sakė, kad ši premija teikiama už ypatingus nuopelnus. Komisija svarstė keturias kandidatūras ir tikrai pelnytai pasirinko liaudies meistrą. Savivaldybės taryboje šiam sprendimui pritarta visais balsais.

Teofilio Patiejūno darbai puošia Juodkrantės Raganų kalną, Rokiškio Miliūnų ansamblį, nemažai jų galima pamatyti liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, senovės bitininkystės muziejuje Stripeikiuose. Vien tik Naujojo Daugėliškio seniūnijos kaimuose – 14 jo kryžių. Naujausias meistro darbas – 2011 m. rugpjūčio mėnesį Kačergiškės bažnyčios prieigą puošianti medinė skulptūra, skirta 1831 m. sukilimo dalyviams. 

Netoli Šiūlėnų, Smilginiškės kaime, užaugusi Regina Lisauskienė prisiminė savo vaikystę ir sakė puikiai prisimenanti  tuomet dar jauną Teofilį. Menininkui ji linkėjo dar daug darbų, kurie papuoštų kaimynų kiemus, Ignalinos rajoną ir Lietuvą. „Jūs turėtumėte perduoti savo išmintį jaunajai kartai. Gal reikėtų įsteigti kokią mokyklėlę, būrelį...",- siūlė vedėja.

Regina Lisauskienė perskaitė Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko atsiųstą sveikinimą ir padėką už prasmingus menininko darbus. Liaudies meistro talento gerbėjų yra visoje Lietuvoje, todėl gautų sveikinimų buvo ir daugiau.

Liaudies meistrą pirmiausia pasveikino Šiūlėnų kaimo bendruomenė, kuri ir pateikė jo kandidatūrą kultūros premijai gauti. Žinia apie paskirtą premiją kaime sutikta labai džiaugsmingai.  Teofiliui  šiūlėniškiai dėkojo už jo drožinius, šventėms pagamintus medalius ir suvenyrus, gyrė už tai, kad jis geras kaimynas ir visada laikosi žodžio.

Renginio organizatorė, Šiūlėnų bendruomenės pirmininkė Marijona  Lukoševičienė vaizdžiai nupasakojo menininko kelią nuo pat gimimo Prociūnų kaime, kur ir dabar jis gyvena bei kuria. Pirmagimis Broniaus ir Liudvikos Patiejūnų sūnus Teofilis gimė 1942 m. vasario 11-ąją. Po ketverių metų pasaulin atėjo jo sesuo Ona ir dar po dešimties – pagrandukė Eugenija.

Seserys su šeimomis atvyko į brolio jubiliejinę šventę ir džiaugėsi jo viso gyvenimo darbų įvertinimu, linkėjo jam sveikatos ir dar daug gražių kūrinių. „Dėkok Dievuliui, kad tave atvedė į dailę, nes tu, broleli, kitokio darbo ir nemokėjai dirbti",- sakė sesuo Ona.

Ji pasakojo apie brolio vaikystę, kai jis jau pirmoje klasėje piešdavo mokytoją, išpiešdavo naujai išklijuotas gryčios sienas ar ornamentais išpjaustinėdavo tėvo padarytas klumpes. Sesuo Eugenija sakė, kad brolis jai visada buvo pavyzdys, labai rūpinosi jaunėle,   auklėjo, mokė, kaip turi elgtis mergaitė. Kartu jie klausydavosi klasikinės muzikos. Teofilis ypač mėgo M.K. Čiurlionio simfoniją „Miškas“.

Tais laikais kaime nebuvo madinga būti menininku. Reikėjo tvirtų rankų darbininkų, todėl ir Teofiliui teko baigti mechanizatoriaus mokslus. Bet kad jo tas darbas netraukė. „Aš traktorių vairavau su zomšinėmis pirštinaitėmis – nematytas dalykas", - juokavo Teofilis. 

Laimės ieškoti jis buvo net į Rusiją nukakęs, tačiau kiek paklajojęs grįžo į gimtąjį kaimą. Įsidarbino Ignalinos kultūros namuose, vėliau Aukštaitijos nacionaliniame parke. Čia prabėgo labai kūrybingi metai.

Senovinės bitininkystės muziejų puošia 25 jo skulptūros, drožinių yra ir kitose lankomose vietose. „Ar dar tebestovi. Gal jau supuvę...?“, - klausė Teofilis jį sveikinti atvažiavusių buvusių bendradarbių Irenos Čeponienės ir Broniaus Kazlo.

Visose Šiūlėnų šventėse mielai dalyvauja ir klebonas Jonas Kardelis. "Argi nemalonios tokios progos. Argi ne smagūs tokie susitikimai?",- retoriškai klausė klebonas. Tądien jis buvo itin džiugiai nusiteikęs, tačiau ilgai nekalbėjo, sakė atvažiavęs Teofiliui rankos paspausti ir stipriai jį apkabinti.

Menininką sveikino ir Naujojo Daugėliškio seniūnas Gintas Ruseckas bei kraštietis verslininkas Petras Ivanovas, atvežęs vertingą dovaną – pjūklą, kuris tikrai pagelbės medžio darbuose.  „Galime tik didžiuotis, kad mūsų seniūnijoje yra tokių žmonių...",- sakė seniūnas.

Tų sveikinimų ir linkėjimų nė neišpasakosi. Kai kurie jų virto tiesiog pasišnekėjimais, susipynė su linksmų prisiminimų nuotrupomis, šmaikščiais pastebėjimais. Tikrai nuoširdi džiugi buvo šventė. Niekada jubiliejų nešvęsdavęs ir šio su baime laukęs Teofilis Patiejūnas, išklausęs visas kalbas, galiausiai ir pats buvo paprašytas pakalbėti.

"Šiemet net kalendoriaus nepirkau, maniau, kad jubiliejus taip tyliai ir praeis. Negalėjau nei pagalvoti, kad teks švęsti taip plačiai ir tiek garbingų svečių susirinks...",- porino jubiliatas, dėkojo už jam parodytą dėmesį, įvertinimą ir visiems linkėjo gyventi laimingai tiek, kiek jie norės.

Liaudies meistro Teofilio Patiejūno šventę vainikavo kolektyvo "Mamba" koncertas. Jubiliatui ir jo svečiams dovanoti šokiai – aistringi kaip pats gyvenimas.

parengė Lina Kovalevskienė,