Kiekvienas mūsų turi teisę rinktis, kokį maistą valgyti ir kiek sveikumo jam apskritai reikia gyvenime. Tačiau visada atsiranda žmonių, kurie, kartais neturėdami tam įgaliojimų, ima skelbti sveiko gyvenimo evangeliją.

„Po jo pasisakymų per televiziją ir spaudoje sugrįžusi namo prisišveičiau riebaus, blogo maisto“, – pasakojo kolegė apie neseniai Lietuvoje viešėjusio žaliavalgių tėvu vadinamo Viktoro Kulvinsko pasisakymus ir reakciją į juos. Jau nebe pirmą kartą tenka susidurti su tokiu sveikai mąstančių ir humoro jausmą turinčių žmonių, bet itin nemėgstančių pamokslautojų požiūriu. Ar primygtinis teigimas sugrįžti į doros, t. y. teisingos mitybos, kelią gali sukelti visiškai priešingą reakciją?

Tiesa dažniausiai skamba neįdomiai ir nepatraukliai

Daugumą viešoje erdvėje skleidžiamos informacijos apie mitybą, pasak gydytojos dietologės Daivos Pipiraitės, galima, švelniai tariant, pavadinti nesąmone.

„Kalbėti apie tinkamą maitinimąsi reikia dėl ligų, o svarbiausia nutukimo prevencijos. Tik su viena sąlyga – turi būti pateikiama teisinga informacija. Manau, tokios viešoje erdvėje yra gal penktadalis, visa kita – paistalai. Taigi, gali būti, kad mąstančiam žmogui tie paistalai ir sukelia atstūmimą“, – gana griežtai šia tema pasisakė medikė, viena iš gydytojų dietologų klinikos „Dietos sistema“ įkūrėjų.

Šįkart, pasisakydama apie sveiką maitinimąsi, gydytoja dietologė pabrėžė, jog būtina žmonėms išaiškinti skirtumą tarp medikų ir mitybos specialistų. „Gydytojas dietologas yra medicinos gydytojas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs gydytojo dietologo profesinę kvalifikaciją. Šiai įgyti prireikia 10 metų, t. y. septynerius metus trunka medicinos studijos, o trejus – dietologijos rezidentūra, – aiškino D. Pipiraitė. – „Dietistas“ yra medicininės srities darbuotojas, baigęs 3 metų aukštojo mokslo neuniversitetines studijas.“

Gydytojai dietologai paprastai dirba su ligoniais, kuriems reikia sudaryti tinkamą mitybos planą. Jie konsultuoja sergančiuosius skrandžio, žarnyno ligomis, diabetu ar infarktą patyrusius pacientus. Šiems specialistams pritinka kalbėti apie mitybą, kuri padėtų apsisaugoti nuo ligų ir nutukimo, tačiau, pasak D. Pipiraitės, jų sakoma tiesa nebūna nei šokiruojanti, nei intriguojanti, t. y. ne tokia įdomi, nes daug kartų girdėta, bet neįsisavinta.

„Galima neabejoti, kad gydytojai dietologai pateikia teisingą informaciją. Tačiau neretai dietologais ar mitybos ekspertais, galinčiais pasisakyti viešoje erdvėje, skaityti paskaitas, net vesti mokymus, pasivadina bet kas, susapnavęs sapną apie naują mitybos teoriją, internete ar neaiškios kilmės knygose pasiskaitęs arba iš draugų išgirdęs apie mitybą, – kalbėjo gydytoja dietologė D. Pipiraitė. –

Formulė maždaug tokia: garsiai rėk, ir tavęs klausysis. Gaila, kad kartais net kitų sričių gydytojai leidžia sau papostringauti apie maistą, ir nebūtinai teisingai. Kiekvienas turėtų dirbti savo darbą.“

Valgome ne vien maistą, bet ir nerimą, baimę, nesaugumą

Vilnietė psichologė Ina Undaravičienė teigia, jog mityba žmogui nėra tik alkio numalšinimas ar organizmo aprūpinimas reikiamomis medžiagomis.

„Maistu kartais bandome „užvalgyti“ nerimą, maištauti, bausti save ar kitus, siekti malonumo. Jeigu žvelgsime iš šios pozicijos, maisto pasisavinimo sąvoka prasiplečia. Ji apima ne tik fiziologinio organizmo poreikio patenkinimą, bet ir jausminį kontekstą“, – tvirtino specialistė.

Anot jos, daug motinų susiduria su vaiko maitinimo problema, kai jų atžala atsisako maisto, nenoriai ar mažai valgo. Tada dažnai kyla kova, kas kurį nugalės: mama vaiką ar jis ją? Psichologės manymu, už priverstinio mamos arba tėvo noro maitinti mažylį ne visada slypi tik susirūpinimas jo sveikata. Kartais tai parodo tėvų bejėgiškumą ir norą kontroliuoti atžalą, bandymą parodyti, kas yra padėties šeimininkas. Vaikas priešinasi šiai primestinei kontrolei ir atsisako maisto, bandydamas parodyti, kad yra savarankiškas.

„Šią pasąmonėje esančią informaciją saugome visą gyvenimą. Kartais, jausdami, kad gyvenimas slysta iš rankų, griebiamės to, kas, atrodo, yra aišku ir lengvai kontroliuojama. Griežtos dietos, suvartotų kalorijų skaičiavimas nėra tik rūpinimasis išvaizda, sveikata ar bandymas patikti sau arba kitiems. Tam tikra prasme tai reiškia: kontroliuoju, vadinasi, valdau situaciją. O besaikė mityba gali liudyti apie mėginimą „užvalgyti“ problemas, paneigti jų egzistavimą, – sakė psichologė I. Undaravičienė. –

Įvairūs lektoriai ir specialistai kalba mums apie tam tikrų maisto produktų privalumus ar trūkumus, apie papildų žalą ar pateikia įvairiausių dietų, kad „gyventume ilgai ir laimingai“. Žmogus, kuris nesijaučia saugus savo gyvenime, kuriam kyla sunkumų priimant vienokius ar kitokius sprendimus, paprastai įsiklauso į tokias rekomendacijas ir bando jas sau taikyti. Tik ar jis dėl to pasijunta laimingas?

Nuolat įsiklausydami į kitus, prarandame galimybę išgirsti save. Taigi svarbu suprasti, kad perdėtas susirūpinimas mityba nėra vien kelio į fizinę sveikatą paieška, dažnai tai yra psichologinė informacija mums apie mūsų veiksmų motyvus. Reikią į ją įsiklausyti ir vis dėlto nepamiršti kartais pasilepinti gardžiu kąsneliu!“

Jurgita Ogulevičiūtė