2012 m. Gegužės 23 d., Trečiadienis,
2011 birželio 27 05:00, www.balsas.lt
Dvynėms Maria ir Katy Campbell buvo vos 11 metų kai jos nugirdo tėvų pokalbį apie jų figūras. Maria prisimena: „Stovėjome viršuje ant laiptų ir nugirdome tėčio pastabą: jos moteriškėja, ir ima ryškėti jų klubai.“ Dauguma žmonių į tokią pastabą paprasčiausiai neatkreiptų dėmesio, bet Maria ir Katy tai priėmė labai rimtai.
„Mus įsiutino toks tėčio komentaras, - sako Katy (33 m.). - Todėl tą pačia dieną mes nustojome valgyti, kad „netektumėme savo klubų. Norėjom pamokyti abu tėvus.“
Tokiu būdu „nubausdamos“ tėvus, merginos susigadino apie 20 savo gyvenimo metų.
„Esu tarsi apsėsta: skaičiuoju kalorijas, stengiuosi mažai valgyti ir galvoju, koks mano svoris bus rytoj“, - sako viena iš seserų. Šiandien jaunos moterys, vaikiškais kūnais, sutinka kovoti, kad pakeistų savo gyvenimus.
Merginų tėvai Christy (58 m.) ir Clare (56 m.) apimti nevilties bene puse savo gyvenimo praleido įvairiose reabilitacijos klinikose. Šiandien dvynės vėl gulasi į ligoninę, kad kovotų su anoreksijos pasekmėmis.
„Per šią ligą aš praradau viską: gyvenimą, namus, darbą, plaukus...viską“, - sako Maria, sverianti 38 kilogramus. Katy, sverianti dar mažiau nei jos sesuo prisipažįsta: „Aš daugiau nebegaliu vaikščioti, man skauda nugarą, mano širdies plakimas neritmingas, o nuo diuretikų, mano inkstų veikla taip pat sutriko.“
Britanijoje tik viena iš 100 moterų (15-30 metų amžiaus) serga anoreksija būdama paaugle. Nors priežastys ir nėra tiksliai žinomos, ekspertai tikina, kad liga gali būti paveldima arba emocinių ir psichologinių problemų pasekmė.
„Maria pradėjo vesti maisto dienoraštį, kuriame rašė ko ir kiek suvalgydavom. Dažnai praleidinėdavom pusryčius ir daug sportuodavom rytais ir po pamokų. Kilogramai tirpo taip greitai, kad apimtos adrenalino norėjome numesti dar daugiau svorio, - tikina Katy. - Turėjome savotišką sistemą: 6 dienas badavome, suvartodamos vos 400 kalorijų per dieną, o septintąją dieną valgėme viską kas pasitaikydavo po ranka, pyragėlius, traškučius, duoną, makaronus.“
„Tėvai iš pradžių net nenutuokė apie tokį mūsų elgesį, nes maistą slėpdavome po radiatoriais, stalčiuose, pianine, kol galiausiai jis nukeliaudavo į šiukšlių dėžę“, - sako Maria.
„Kai mums suėjo 15 metų, mama ėmė pastebėti, kad pernelyg sulysom. Ji ėmė prižiūrėti mus valgančias, tačiau su sese susitarėm, kad viena iš mūsų atitrauks mamos dėmesį, kol kita paslėps maistą rankovėse. Tik dabar suprantame kokia pražūtinga ši liga“.
„Mus įsiutino toks tėčio komentaras, - sako Katy (33 m.). - Todėl tą pačia dieną mes nustojome valgyti, kad „netektumėme savo klubų. Norėjom pamokyti abu tėvus.“
Tokiu būdu „nubausdamos“ tėvus, merginos susigadino apie 20 savo gyvenimo metų.
„Esu tarsi apsėsta: skaičiuoju kalorijas, stengiuosi mažai valgyti ir galvoju, koks mano svoris bus rytoj“, - sako viena iš seserų. Šiandien jaunos moterys, vaikiškais kūnais, sutinka kovoti, kad pakeistų savo gyvenimus.
Merginų tėvai Christy (58 m.) ir Clare (56 m.) apimti nevilties bene puse savo gyvenimo praleido įvairiose reabilitacijos klinikose. Šiandien dvynės vėl gulasi į ligoninę, kad kovotų su anoreksijos pasekmėmis.
„Per šią ligą aš praradau viską: gyvenimą, namus, darbą, plaukus...viską“, - sako Maria, sverianti 38 kilogramus. Katy, sverianti dar mažiau nei jos sesuo prisipažįsta: „Aš daugiau nebegaliu vaikščioti, man skauda nugarą, mano širdies plakimas neritmingas, o nuo diuretikų, mano inkstų veikla taip pat sutriko.“
Britanijoje tik viena iš 100 moterų (15-30 metų amžiaus) serga anoreksija būdama paaugle. Nors priežastys ir nėra tiksliai žinomos, ekspertai tikina, kad liga gali būti paveldima arba emocinių ir psichologinių problemų pasekmė.
„Maria pradėjo vesti maisto dienoraštį, kuriame rašė ko ir kiek suvalgydavom. Dažnai praleidinėdavom pusryčius ir daug sportuodavom rytais ir po pamokų. Kilogramai tirpo taip greitai, kad apimtos adrenalino norėjome numesti dar daugiau svorio, - tikina Katy. - Turėjome savotišką sistemą: 6 dienas badavome, suvartodamos vos 400 kalorijų per dieną, o septintąją dieną valgėme viską kas pasitaikydavo po ranka, pyragėlius, traškučius, duoną, makaronus.“
„Tėvai iš pradžių net nenutuokė apie tokį mūsų elgesį, nes maistą slėpdavome po radiatoriais, stalčiuose, pianine, kol galiausiai jis nukeliaudavo į šiukšlių dėžę“, - sako Maria.
„Kai mums suėjo 15 metų, mama ėmė pastebėti, kad pernelyg sulysom. Ji ėmė prižiūrėti mus valgančias, tačiau su sese susitarėm, kad viena iš mūsų atitrauks mamos dėmesį, kol kita paslėps maistą rankovėse. Tik dabar suprantame kokia pražūtinga ši liga“.
Griežtai draudžiama Ignalinietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Ignalinietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Ignalinietis.lt nuorodą.
